2011-02-25

Nr. 3. Transporto streikas.

Apie jį jau buvau užsiminusi pirmam įraše, bet tuo metu galvojau, kad tai vienas iš eilinių dalykų, kurie kartais nutinka. Užtrunka vieną dvi dienas ir tuom viskas baigiasi. Bet šį kartą transporto federacija rimtai ėmėsi šio streiko organizavimu ir visų viešojo transporto linijų sindikatai aktyviai jame dalyvauja. Taigi, situacija tokia:

* Jau vienuolika metų nebuvo keista keleivių pervežimo kaina, t.y. 1,5 bs. (maždaug 0,75 Lt.). Dėl pastaruoju metu pakilusių benzino ir šiaip produktų kainų, pervežėjai irgi nusprendė nesnausti. Bet šį kartą reikalo ėmėsi iš peties – anksčiau vieno ar kito sindikato streikas didelės reikšmės neduodavo, o dabar viskas vyksta nacionaliniu mastu.

* Kasdien ryte pirmas klausimas toks – ar šiandien yra streikas? Jei taip – ar blokuoja kelius? Nes jei yra tik streikas – tai tiesiog nėra viešojo transporto, bet taksi gali nuvažiuoti kur nori (kas nėra brangu). Bet jei blokuoja kelius, tai niekur nenuvažiuosi, nes kelių blokavimas nesibaigia tuo, kad uždaryti keliai (padangomis, šakomis, akmenimis), bet dar plius ir mėto akmenis į tuos automobilius, kurie bando pravažiuoti. Mums irgi buvo kuriozas. Važiavom taksi, ir kaip tik prieš mus uždarė kelią – vietiniai rajono gyventojai. Tai aš ir vienas bolivietis ėjom prašyti, kad praleistų. Aš nekaltu veideliu prašiau kad praleistų, nes vėluojam į pamokas pas boliviečius vaikus :) Vieni norėjo praleisti, o kiti šaukė, kad užsieniečiai nieko nesupranta, kad čia boliviečių problema, ir kad mes nesikištume. Bet šiaip ne taip išsiprašėm :) Buvo linksma atrakcija su adrenalinu. Bet daugiau taip nebepokštavome ir praktiškai šias dvi savaites prasėdėjom namie nieko gero nenuveikdami. Nes Quillaqollo – yra aršiausių streikuotojų apicentras. Todėl kad daugelis transporto sindikatų būtent įsikūrę čia.

* Kelių blokavimui yra du būdai. Aiškiai atsispindi nuotraukose ČIA. Pagrindinėse miesto gatvėse, kad užblokuotų pagrindinius kelius, suvažiuoja visi autobusai, mikriukai ir užblokuoja kelią savomis transporto priemonėmis. Kas yra neįtikėtina, ne bet kaip, bet organizuotai, gražiai eilėmis, pagal maršrutų linijas būna pasiskirstę svarbiausias sankryžas. Tarp transporto priemonių sėdi patys vairuotojai, žaidžia, plepa, valgo ir pan.

O gyvenamųjų namų rajonuose kelius blokuoja patys gyventojai, t.y. pasideda ant kelio penkis akmenis, dvi padangas, ištempia virvutę ir šitaip saugo, kad niekas nepravažiuotų. Šalia sėdi čiolitos (vietinės moterys) su savo vaikais, atsineša savo valgių, šnekučiuojasi, vyrai geria čičią (tradicinis gėrimas, fermentuotas kukurūzų alus) ir pan.

* Santa Cruz ir Cochabamba jau nusprendė pakelti kainą, tas yra 1,8 bs., tačiau La Paz ir El Alto dar nepriėmė sprendimo, todėl šiandien iš solidarumo streikuojama visoje šalyje, t.y. nevažiuoja joks viešasis transportas (išskyrus taksi, nes keliai neblokuojami). Taigi lauksime sprendimo iš La Paz, nes jei klausimas nebus išspręstas šiandien ..... nusimato 72 val. streikas nuo pirmadienio visoje šalyje. Taigi laikom kumščius, špygas ir visa kita – kad tik klausimas būtų išspręstas.

* Kita medalio pusė. Kodėl žmonės taip aršiai prieštarauja, kad būtų pakelta kaina? Pvz.: vieno mano buvusio bendradarbio biudžetas yra 10 bs. Kas sudaro: 2 bs. į darbą, 2 bs. iš darbo namo, 2 bs. sriuba pietums, 4 bs. antras patiekalas pietums. Skirti daugiau pinigų dienai jis negali, nes žmona dar mokosi, turi važinėti į universitetą, plius turi vieną vaikelį, kurį irgi reikia leisti į mokykla ir pan. Tai tik vienas pavyzdys. Tokių yra daugybė.

Taigi, ar Lietuvoj išeitumėm į gatves dėl 25 centų? Turbūt ne, nes per šiuos metus beveik visų maisto produktų kainos pakilo plius minus trečdaliu. Taigi kaip bežiūrėtume, ekonomine prasme vis tiek gyvename geriau nei boliviečiai. Užteks skųstis krizės padariniais Lietuvoje ;)

Milisenta

2011-02-23

Nr. 2. Savanorystė.


Savanorystė, savanoriška veikla – tai savo noru pasirinkta veikla, už kurią negaunamas finansinis atlygis ir kuri yra naudinga kitam žmogui (ne giminaičiui ar draugui) ar bendruomenei.

Per šiuos metus supratau ir įsitikinau, kad tokių, kurie nori skirti laiko ir dalintis savo patirtimi tolimuose krašuose yra ne vienas ir net ne du. Vien jau mūsų invazija į Boliviją ką parodo ;) Taigi, per šiuos metus pabandysiu paieškoti daugiau organizacijų kas apsiimtų priimti savanorius. Bet dabar atskirkime dvi savanorių rūšis:

* vyksta pagal Europos savanorių tarnybos (EVS) finansuojamą projektą, kuomet visos atvykimo, apgyvendinimo ir gįžimo išlaidos yra padengtos.

* vyksta už savo lėšas (kelionė, skiepai, draudimas ir pan.), o priimanti organizacija suteikia apgyvendinimą ir maitinimą.

Apie kiekvieną truputį išsamiau:


Apie Europos savanorių tarnybą (skirta jaunimui nuo 18 iki 29 m.) išsamiai informacijos galima rasti JTBA puslapyje ČIA. Ten yra išsami priimančių ir siunčiančių organizacijų, bei vykdomų projektų duomenų bazė. Projektams Europoje yra 5 teikimai per metus, procedūros nėra labai sudėtingos, dokumentų tvarkymas gali užtrukti nuo pusmečio iki metų. Norint rinktis tolimąsias, taip vadinamas partnerių šalis – Viduržemio jūros regionas ir Lotynų Amerika, procedūros yra daug sudėtingesnės, teikimas tris kartus per metus, dokumentų tvarkymas gali užtrukti nuo 8 mėn iki metų ar pusantrų. Mano žiniomis Lietuvoje yra mažai organizacijų, kurios apsiimtų tokius projektus teikti. Bet yra, reikia ieškoti, tartis ir nenuleisti rankų ;)


Na dabar taip vadinami savanoriai-misionieriai, kurie nusprendžia vykti į svečią šalį padengdami išlaidas savo lėšomis.

Kalbant apie savanorystę Bolivijoje, reiktų atkreipti dėmesį į šiuos dalykus:

* Laikas – kadangi mokslo metai prasideda vasario mėn., o žiemos atostogos baigiasi rugpjūčio pradžioje, geriausias laikas atvykti būtų sausio/vasario mėn. arba liepos/rugpjūčio mėn. Savanorystę reiktų planuoti minimum pusmečiui, geriausia metams, galima ir ilgiau.

* Kalba – prieš atvykstant būtų gerai turėti šiokius tokius pradmenis, kad atvykus jau būtų galima pradėti iš karto praktikuotis. Bet kadangi ispanų kalba yra ganėtinai lengva – tai per mėnesį paprastai jau pramokstama tiek, kad galėtų susišnekėti. Vykstant į provinciją, geriau būtų ispanų kalbą jau mokėti, nes ten dar prisideda vietinės kalbos (pvz.: kečua), todėl susišnekėti gali būti sunkiau.

* Amžius – Lietuvoje yra įprasta, kad savanoriauja dažniausiai jaunimas, bet žiūrint kitų šalių pavyzdžiu, dažnai atvyksta jau savo vaikus užauginę žmonės, kurie turi laiko, noro ir galimybių savanoriauti besivystančiose šalyse. Taigi amžiaus cenzo nėra.

* Pinigaidaugiausia žinoma kainuoja kelionė ir draudimas. Dėl skiepų kiekvienas nuspredžia asmeniškai, privalomų dažniausiai gali būti vienas (pvz.: Bolivijoje geltonasis drugys), visi kiti rekomenduojami (hepatitas A+B, vidurių šiltinė, stabligė ir pan.). Nors Europos Sąjungos piliečiams vizos nereikia (išskyrus vykstant į Braziliją), tačiau būnant šalyje ilgiau nei tris mėnesius reikia pasidaryti leidimą gyventi, kuris irgi šiek tiek kainuoja. Visa kita – maitinimas ir apgyvendinimas – jau priimančios organizacijos rūpestis. Žinoma norint laisvalaikiu pakeliauti ar šiaip norint įdomių lauktuvių parsivežti šiek tiek reikia turėti savų pinigėlių.

* Sritis – daugiausia žinoma tai socialinė veikla, kuri gali būti labai įvairi: vaikų darželis, vaikų dienos centras, neįgaliųjų centras, kalėjimas, internatas, veikla parapijoje (vaikai, jaunimas, bendruomenė, moterys...), biblioteka, mokykla ir pan...

* Šalis – Bolivija skurdžiausia Pietų Amerikos šalis, bet viena turtingiausių kultūrine bei tradicijų prasme, todėl įdomi vieta savanoriškai veiklai. Norint rinktis kitą šalį galėčiau pagelbėti su kontaktais Peru ir Meksikoje. Kol kas ;)

* Kaip pradėti. Pirmiausia reikia apsispręsti ar tikrai domina savanorystė besivystančioje šalyje, įvertinti savo finansines galimybes (gal reikės skirti laiko sutaupyti reikiamą pinigų sumą), kada galėčiau pradėti ir kiek laiko planuočiau būti. Tada galima parašyti man (milisentam@yahoo.com) ir žiūrėsim ką galima būtų surasti.


Pradžiai pirmas pasiūlymas: SAVANORYSTĖ VACAS MIESTELYJE


Šiuo metu ten savanoriauja dvi lietuvaitės, Margarita išvyksta už poros mėnesių, o Sigita tikėtina bus iki Kalėdų. Taigi ieškome žmogaus, kas norėtų dalintis savo patirtimi ir skirti laiką 2012 m.

Pagrinde nusimato darbas vaikų darželyje, bet taip pat miestelyje yra biblioteka, kur galima būtų organizuoti užsiėmimus bendruomenei.

Vaikų darželis


Parapijos namai

Miestelio gatvės

Daugiau vaizdų iš Vacas apylinkių ČIA


Papildomai.

Žinoma internete pilna įvairiausių savanoriškos veiklos programų, ypač ekologijos srityje, kurios yra mokamos. Taigi be to, kad pats susimoki kelionės, pragyvenimo išlaidas, dar tenka susimokėti ir už galimybę savanoriauti būtent toje organizacijoje. Tai labiau tinka žmonėms, kurie tikrai žino ko ir kur nori ir gali sau tai leisti. Daugiau informacijos:

Taigi šiam kartui būtų tiek, tikiuosi kam nors tai bus naudinga ;)

Milisenta

2011-02-18

Nr. 1. Antra pradžia

Laba diena visiems,

Primenu ir prasinešu, kad aš esu vėl Bolivijoje (Cochabamba mieste), tiesą sakant jau trys savaitės. Neįmanoma, kad nepasikartočiau – laikas labai greitai lekia. Taigi tie aštuoni mėnesiai kurie man yra numatyti..... pralėks akimirksniu. Per šį laiką kaip ir anksčiau skirsiu laiko savo nuotykių, kelionių bei įdomybių aprašymui ir žinoma..... nuotraukos. Šį kartą kol kas nedaug, bet po pirmos didesnės išvykos, nuotraukų netrūks kaip visada, tikiuosi patiks ;) Vėl rinksim geriausias dar vienai parodai ;)

Tradicinė nuotrauka prie Alalay ežero

Svečiai kaip jau ne kartą esu minėjusi yra laukiami. Pabūsiu pačia geriausia gide, kokią tik kada esate turėję ;) Rekomendacijų sąrašą atsiųsiu pagal pageidavimą (kolonijinė architektūra, antropologija ir dinozaurai, Andų kalnai, Amazonės tropikai, kulinarija, gamtos įdomybės ir pan.....)

(Pirmam įraše iškart atsiprašau už būsimas gramatines klaidas. Iš skubėjimo....)

Na o dabar apie viską nuo pradžių.


Priešistorė.

Bolivijoje savanoriavau 2009 m. nuo sausio iki gruodžio mėn. Patiko, daug iššūkių, kartais tikrai nebuvo lengva, reikėjo prisitaikyti prie daugybės neįprastų, kartais net ir nemalonių dalykų. Na bet žinoma, patirtis neįkainojama. Turint laiko ir noro, galima kartais pavartyti mano ankstesnius įrašus ČIA.

Nuotraukos ČIA.

Tais pačiais metais atvažiavo draugė Asta, kuri pasiliko savanoriauti man išvažiavus. Astą pakeitė Margarita (provincijos miestelyje Vacas), kurios pakeisti jau atvažiavo dar viena mergina Sigita. Kas kitas?!


Pereinamasis laikotarpis.

Šiais metais savanoriauti atvykau pagal Europos Sąjungos programos Europos savanorių tarnyba remiamą projektą, kuriame 7 savanoriai iš Lietuvos, Italijos ir Estijos savanoriausime Bolivijoje ir viena mergina Peru.

Pasirodo savanorystės virusas užkrečiamas ;) Tad jei yra dar norinčių/mąstančių – drąsiai rašykit, ką nors surasim, patarsim, padėsim ;)


Kelionė.

Skrydis buvo nesudėtingas: Vilnius – Frankfurtas - Madridas, kur praleidau beveik tris intensyvias dienas. Po Madridą pasivaikščiojau, labai gerai jaučiausi, lyg visai savam mieste :) Keista, anksčiau Madridas man taip labai nepatikdavo :) matyt jau prisijaukinau. Mano tradicinis pasivaikščiojimo kelias yra nuo Moncloa iki Retiro. Vasarą žinoma aplankant visas rožių alėjas pakeliui. Šį kartą labiau orientavausi į kavines ir galerijas. Pažiūrėjau filmą „Tambien la lluvia – gal ir i Lietuvą kada atveš – filmuota Cochabamboj, ten kur gyvenu ;) Rekomenduoju ;) Galima bandyti parsisiųsti. Buvau susitikusi su seniai nematytais draugais: kas susilaukė vaikelio, kas ruošiasi vesti, kas svarsto egzistencijos klausimus... Žodžiu įdomu kaip visada ;)

Likusi kelionės dalis Madridas - Santa Cruz - Cochabamba praėjo sėkmingai, netgi ilgojo skrydžio metu sėdėjau business class patogesnėje kėdėje. Oro uoste mane pasitiko, taigi savo naujuosius namus pasiekiau be vargo.


Dabartis.

Už visus vargus praėjusiais metais, dabar esu apdovanota – beveik visos išlaidos padengtos, plius gyvename super gražiame, tvarkingame ir saugiame name. Namas pas mus kaip rūmai :) Daug erdvės, mano kambarys ne tik kad turi atskira WC, bet dar ir tokį prieškambarį turi, kuriame yra stalas su kėdėm. Žodžiu čia laikau kompiuterį, vos ne kaip darbo kambarys gavosi. Nieko bendro su mano senuoju kvartalu, kur karaliavo akiplėšos šunys, dulkės ir akmenai. Dabar jokių problemų dėl vandens, yra kiek nori (šalto ir karšto), nereikia užpildyti bačkos kas antrą trečią dieną. Kiekvienas savanoris turime po atskirą kambarį, plius valgomasis kaip salė su dideliu apvaliu stalu, virtuvė, kur yra dujinė su ¡veikiančia! orkaite, taip pat turime kiemą su medžiais, pjaunama žole ir kasdien cirpaujančiais paukštukais. Nors mano fotiko zumas geras, bet paukščiams, deja, nepakankamas..... Ot gražių galėčiau prifotografuoti :)


Įėjimas į mūsų namą.


Mūsų virtuvė

Sankryža kur stabdom mikriuką (trufi) vežantį mus į darbą.

Tik atvykusi į Cochabambą, jaučiausi lyg paskutinį kartą buvau buvus prieš savaitę. Labai savas miestas pasirodė, nors gyvenu visai kitam rajone. Dabar dar ne citrusų metas, o visokių kitokių vaisių: mango, persikai, chirimoya ir pan... Jau naudoju savo sulčiaspaudę beveik kasdien, pačią pirmą dieną įsigijau :)

Pirmas dvi dienas bėgau iš vietos į vietą, juk smalsu vėl visus pamatyti, vietas aplankyti ir pan. Pirmą savaitę kasdien nustebindavau vis daugiau žmonių. Tie kurie nežinojo, kad atvažiuoju, negali patikėti mane pamatę, suakmenėja minutei, ir vadina Milagros (išvertus iš ispanų k. reiškia stebuklas, bet gali būti ir vardas). Ne ne, sakau, mano vardas Milisenta :D Šiaip, aišku, visi džiaugiasi, sveikina sugrįžus.

Per metus nors ir nelabai kas pasikeitė, bet vienas pasodintas augalėlis tikrai išaugo! Pristatau - avokadas!!!

Buvo 2009 m. gruodį...

...yra 2011 m. vasarį.

Vieną savaitgalį jau spėjau ir skautų stovykloj sudalyvauti, tai kaip visada viskas labai intensyviai, šiek tiek nudegiau (kaip ir priklauso būnant saulėj 2600 metrų virš jūros lygio be apsauginio kremo nuo saulės, kuris buvo saugiai padėtas ant lentynos namuose), tamsoje išsidrėbiau ant akmenų ir rastų, tai dabar pilna mėlynių ant kojų.

Bolivijos skautų grupės "Aleman" vyresnieji skautai (pilotės ir roveriai).

Lietuviškus laikraščius nelabai skaitau, kartais pavartau kokį vieną kitą, vien apie Egiptą įdomu paskaityt. Žiūrėsim kas čia iš viso to išeis. Visgi tai Egiptas... Arabų kraštas.

Nors pas mus tai irgi ne ką geriau. Visą savaitę transporto streikas, žmonės blokuoja kelius.

Priežasčių ne viena, čia tiesiog grandininė reakcija:

* Prieš Naujus metus buvo pabrangintas benzinas (nes Bolivijoj jis pigus ir kitos šalys kontrabanda daug išsiveža), todėl visa ko kainos stipriai šoktelėjo, tačiau žmonės aktyviai pradėjo priešintis. Taigi benzino kaina grįžo į seną vietą, tačiau visi kiti produktai taip ir liko pabrangę. Taigi Bolivijoje jaučiamas cukraus stygius (neklauskit kodėl), cukraus tiesiog nėra niekur pirkti. Žmonės dienomis stovi kilometrinėse eilėse, kad gautų nusipirkti cukraus (jo čia suvartojama daug...). Mes dar šiek tiek turim iš šen bei ten, bet jau irgi baiginėjas. Gal kas norite atsiųsti?? Labai lauktume ;)

* Pabaigus cukraus temą, ateina pieno eilė – kadangi pienas pabrango, tai ir gamintojai nori, kad supirkimo kaina būtų aukštesnė, todėl blokuoja pagrindinį kelią – tą, kuriuo važiuojame į darbą. Taigi negali planuoti laiko, vietoj pusvalandžio kelionėj į darbą ar į namus gali užtrukti ir porą valandų.

* Pabaigus pieno temą, prasideda transporto klausimas – 50 bolivijos centų (maždaug 25 lietuviškais centais) pabrango pravažiavimo mieste kaina. Taigi žmonės pradėjo blokuoti visus kelius (ne tik pagrindinį, kuriuo važiuojam į darbą), kaip protesto išraiška. Na, o transportistai streikuoja, nes..... nežinau, tiesiog streikuoja ir tiek. Tas tęsiasi jau savaitę. Manoma, kad pirmadienį ir toliau bus žygiuojama gatvėmis ir protestuojama.

Miestas beveik tuščias.

Trečiadienį buvo vasario 16 d. – Lietuvos Nepriklausomybė. Viena diena pavėluotai, bet vis tiek pagaminau tinginį ir pavaišinau kolegas. Jaučiuosi pareigą atlikusi ;)

Visiems jau buvau pasigyrus, kad šoksiu karnavale, taigi savo dideliam liūdesiui turiu pranešti, kad Oruro karnavale nešoksiu ir todėl esu pikta kaip širšė. Mano grupė nusprendė nešokti, nes brangiai kainuoja, plius naktį reikia šokti, kai šalta ir pan..... Tai iš pasiutimo net nevažiuosiu i Oruro, ką nors kita tomis dienomis nuveiksiu :) Generuoju planą – važiuoti i Santa Cruz ir Chiquitos regioną. Žiūrėsim kaip išeis ;)


Darbas.

Smulkiau apie darbą. 11 km. nuo Cochabambos miesto yra Quillaqollo priemiestis, kuriame ir įsikūrusi mūsų biblioteka, kurioje darbuosimės. Aš dirbsiu bibliotekoje su sunkiai besimokančiais vaikais, kuriems padėsiu geriau išmokti skaityti, skaičiuoti ir pan. Italas Fabio dirbs kaip informatikos mokytojas – t.y. turės vaikų grupes, kuriuos mokys nuo pagrindų dirbti kompiuteriu. Kol kas turime penkis kompiuterius, bet iki kovo turėtume gauti dar penkis. Este Pille Riin mokys anglų kalbos. Daugiausia vaikus, gal sudarys ir vieną grupę suaugusiems. Žiūrėsim pagal poreikį. Šalia viso to, turime patvirtintą projektą – moterys kritinėse situacijose (skurdas, prievarta ir pan.). Todėl taip pat šalia vaikų dirbsime ir su jų mamomis. Aš tikiuosi ir su vyresniais broliais bei seserimis bibliotekoje (nes mūsų vaikai bus iš šešiametės mokyklos). Čia kol kas tokie planai – po poros mėnesių parašysiu kaip realiai viskas vyksta.

Aš, Fabio ir Pille Riin, Cochabamba fone

Taigi per šias kelias savaites išvadavom biblioteką iš kalnų dulkių, sujungėm kompiuterius, suvedinėjam knygas į sistemą, planuojam darbus, pirmadienį jau eisim susipažinti su vaikais ir greičiausiai kitą savaitę jau pradėsime užsiėmimus.

Prieš tai...

...po to.

Mūsų temos pagal mėnesius:

· Vasaris – kultūrinis identitetas;

· Kovas – lyderystė;

· Balandis – šeima, žmogaus teisės, lygybė;

· Gegužė – sveikata;

· Birželis – gamtos apsauga;

· Liepa – žiemos atostogos (planavimas, vertinimas);

· Rugpjūtis – vienybė kultūrų įvairovėje (tėvynė, religija...);

· Rugsėjis – žmogiškos vertybės (solidarumas, draugystė, pagarba, taika, teisybė).

Jei turite kokių minčių ar idėjų – visada prašome pasidalinti ;)


Na, o mano dienos grafikas maždaug toks (kai nėra transporto streiko):

  • 9.00 keliuosi ir gaudau jei kas yra ant skype :) Pas jus kaip tik būna apie 15-16 val. Gal kada susiderinsim? ;)
  • 11.30 išeinam
  • 12.15-13.00 gestų kalba (viena savanorė bus kurčioji, taigi mokomės gestų kalbos, kad galėtume susikalbėti)
  • 14.00-18.00 darbas Quillacollo (bibliotekoje)
  • 18.45-19.45 ispanų kalba (noriu išmokti kalbėti taisyklingai)
  • 20.00-21.30 jei nelyja – šokiai (kaip ir praėjusiais metais taip ir šiemet tęsiu chapaqueada šokio grupėje, nors šiemet galvoju dar vieną šokį išmokt, bet čia vėliau)
  • 22.00-22.30 grįžtu namo

Na bet po mėnesio grafikas šiek tiek koreguosis (nebebus kalbų pamokų), todėl galėsiu šiek tiek kitaip laiką planuotis ;)


Na ką gi. Pirmąjį trijų lapų įrašą baigiu. Kiti bus trumpesni, pažadu ;)


Cukrus, šokoladas ir šiaip atvirutės yra laukiami adresu:

Milisenta Miseviciute

Fe y Alegría

Av. Final Villavicencio

(Centro de Formación P.V. Blajot)

Cochabamba

Bolivia

Dėl visa ko, mano telefono numeris +591 67417523.


Milisenta