2010-04-24

NAUJAS ETAPAS. 2010 04 07-23. Įrašas numeris vienas. Šarm el Šeichas. Egiptas.

Naujas darbas, nauja vieta. Metų savananorystę Bolivijoje keičia darbas turizme. Kaip puiku, daugelis pagalvos, juk pagal specialybę. Ar tikrai taip? Hmmm.... manau nuspręsti bus galima sezono pabaigoje, o ne spėlioti sezono pradžioje. Bet kokiu atveju, grįžus po pertraukos krizės Lietuvoje nepajutau ;)

Dėl ilgų abejonių, kuri bus mano kryptis teko domėtis ir Turkija, ir Egiptu. Įdomu ir tas, ir anas, nes nebuvau buvus nei vienoj iš jų. Arabų šalys. Keletos dienų mokymai vyko Hurgadoje, kur galėjom stebėti gidų/atstovų darbą, dalyvauti ekskursijose. Nuotraukomis (žiūrėti čia) nesugundžiau važiuoti į Hurgadą :) Nagi grįžus iš Bolivijos ir čia tarp penkių žvaigždučių viešbučių ieškojau ko nors akiai pažįstamo. Ilgai ieškoti neteko. Tereikia žvilgterėti į skersgatvį ar pereiti iš centrinės turistams skirtos gatvės į gyvenamųjų kvartalų rajonus. Taigi Hurgadoje jaučiausia gerai. Gal net ir patiko. Nors prie dykumos visgi reikia priprasti....

Galiausiai, po šimtą kartų keistos datos ir krypties – iškeliavau į Šarm el Šeichą, su mintimi čia dirbti visą vasarą. Taigi tik atvykus, intensyviai pažindinausi su viešbučiais, ekskursijomis, aplinka ir t.t. Tame tarpe: išsisukau koją, pamečiau savo saulės akinius, „vestuvinį“ žiedą, išsiveržė ugnikalnis Islandijoje ir t.t. Vienu žodžiu – veiksmo daugiau nei galėjai numatyti.

Trumpai apie dvi savaites Šarm el Šeiche. Tai kurortas pastatytas maždaug prieš 30-40 metų skirtas turizmui plėtoti (turizmas yra trečias, po Sueco kanalo ir naftos pajamų šaltinis Egipte). Taigi ir vietiniai gyentojai čia visai ne vietiniai, o atvykėliai iš viso Egipto (Kairas, Aleksandrija, Nilo slėnis, dykumos beduinai...) dirbti turzmo sferoje: taksistai, kambarinai, administratoriai, pardavėjai, gatvių prižiūrėtojai, žolės pjovėjai, sankryžų saugotojai ir visa kas tik nori. Juk Egipte žmonių daugiau nei darbo vietų. Tai ir dirba visi tą patį po penkis žmones, bet vis tiek dorai darbo nepadaro. Na bet tiek to, nesiplėsiu.

Išsukta koja. Lipau į Mozės kalną, viena iš ekstremalesnių ekskursijų (7 km., 4 val. lipimas į kalną), na bet negi man skautei yra kas nors, ko aš negalėčiau. Žinoma, su sandsalais kopti į kalną nebuvo pati protingiausia mintis, bet kas galėjo pagalvoti, kad reikia vežtis žygio batus į darbą ant jūros kranto lankant turistus viešbučiuose, kur tik baseinai ir veja. Dabar jau žinau, kad reikia. Kitam kartui. Koją tik stipriai nikstelėjau, nieko labai rimto. Savaitę pašlubčiojau, o dabar jau viskas gerai, tik reik pasaugot ir tiek.

Saulės akiniai. Atrodo kas čia tokio, bet žinant kaip aš nemėgstu parduotuvių, kaip man sunku apskritai išsirinkti akinius, ir dar plius tai tie akiniai, kurie mane visus metus gelbėjo nuo Bolivijos saulės. Tada visai supranti kaip galima prisirišti prie daiktų. Bet čia dar ne istorijos pabaiga. Reik juk pirktis naujus, Egipto saulė nors ir ne taip arti kaip Anduose, bet irgi gerai paspigina. Turguj akinių nuo saulės neperku, nes noriu turėti sveikas akis, o ne šiaip patamsintą stiklą nešioti. Vien žo.... Jau turiu kitus, žymiai brangesnius nei aš kada galvočiau mokėti už akinius, na bet sąžinę raminu draugių patarimais: juk ant nosies nešiosi, o ne po skvernu paslėpus, ką nors iš Chanel turėtų turėti kieviena moteris, juk ne vienai dienai ir t.t..... Nors mano reibaniukai irgi geri buvo... Tikiuos po kokios savaitės sąžinė nutils :)

„Vestuvinis“ žiedas. Egipte vyriškosios giminės atstovai tokie pat kaip ir Bolivojoj, bet konkretesni. Čia iškart klausia ar ištekėjus, ar turi draugą... Matyt tingi žaisti su jau „neliečiamom“ :) Kadangi aukso nenešioju, išsirinkau tokį tinkamiausią sidabrinį žiedelį, kuris neginčijamai patvirtina mano žodžius, kad esu ištekėjusi, ir tokiu būdų kas trečio kalbintojo eina atsikratyti. Šarm el Šeiche vietinių moterų tikrai mažai, nes jos dažniausia likuios namuose (kaire ar kur kitur) prižiūrėti vaikų ir namų. Taip pat gi pagal musulmonus jos labai užsidagsčiusios, tai tokiuose kurortuose vyrmas yra rojus, kur prieš akis atsveria tokios grožybės. Taigi va. Bet žiedą aš pamečiau. Dabar kitą užsidėjau, bet kad jis toks nevisai. Na bet vis tiek tikiuos savo funkciją atliks ;)

Ugnikalnis. Ot privirė tas ugnikalnis košės. Daugelis nė nežino, kur ta Islandija. O jau norint atsiminti ugnikalnio pavadinimą, tai reik būt pamišusiu dėl ugnikalnių. O mums tas ugnikalnis – daug daugiau darbo, nuolatinės „ekskursijos“ po viešbučius, nepatenkinti turistai, pretenzijos, isterijos, maža supratingumo. Oij, kaip džiaugiuos, kad iš to milijono žmonių, bent keli buvo supratingi ir tai dar leidžia daryti išvadą, kad yra ir normalių žmonių :D Juokas juokais, ir aš pasimesčiau kai skrydis namo būtų nukeltas neapibrėžtam laikui arba namo teksrtų skristi keturiom dienom anksčiau nei baigias atostogos. Vai vai, jau tos gamtos tikrai nenumatysi. Ne cunamids, ne audra, ne potvynis, o kažkoks ugnikalnis. Vat kaip būna.

Jei tikėčiau ženklais, tai po visų tokių istorijų galvočiau, kad šis darbas ne man (juk tiek visko manęs laukia Lietuvoj, kiek galėčiau padaryti...), bet kadangi aš neprietaringa, tai gyvenkime šia diena, juk kiekvienai dienai gana savo vargo.

3 komentarai:

Juan Pablo Almanza G. rašė...

No ha sido fácil traducir toda la página y menos entender todo el contenido porque los traductores no completan todo.

Pero me ha encantado saber algo más de ti.

Juampy

astanita rašė...

Mili, parece que tienes escribir tambien en castellano. yo te dijo :)

niekada nesibaigiancios istorijos, sekmes!!!

Milisenta rašė...

Jeje, uno intenta leer en lituano, otro pide q lo escriba en castellano. Q interesante :)