Kiek gali panešti malkų ant savo galvos?

Prisiminimai iš Kenijos, kur 2017 m. kovo-balandžio mėnesiais teko savanoriauti Kwale mieste. 

Kas galėtų pasakyti, kad malkų naudojimas gaminti maistą ant laužo kenkia pusiaujo miškams?

Kiek reikia sudeginti tų malkų gaminant pietus, kad miškas pajaustų?

Pasirodo, kai šalyje gyvena 50 mln. gyventojų, kurie daugiausia gyvena kaimiškose vietovėse ir maistą gamina tradiciniu būdu ant laužo, tai gali būti nacionalinės reikšmės iššūkis. Maistą gamina ne tik šeimoms, bet ir pardavimui. Šeimos daugiausia yra gausios, Kenija musulmoniškas kraštas, kur pagal įstatymą galima turėti iki keturių žmonų. Pvz. organizacijos, kurioje savanoriaujame gido, mūsų mentoriaus ir virtuvės šefo Rashid šeima: tėvas (mirė 80-ties metų) iš viso turėjo 5 žmonas (dėl ligų kelios žmonos mirė ir jis vesdavo dar kartą), su kuriomis susilaukė 19 vaikų. Jauniausiam 27 metai (mūsų mentorius). Visi šeimos sūnūs dažniausiai lieka gyventi savo gimtajame kaime, o dukterys nuteka į kitas šeimas pas savo vyrus. Kiekvienas sūnus, net jei negyvena su tėvais gimtajame kaime, turi pasistatyti namą, kad turėtų kur apsistoti kai atvyksta. Sūnūs susilaukia savo vaikų. Konkrečiu atveju, Rashid‘o kaime šiuo metu gyvena mama (liko tik viena iš 5 tėvo žmonų), 6 (į)broliai su 7 žmonom ir 37 vaikais (nuo 3 iki 35 m.). Maistą gamina tradiciniu būdu ant laužo. T.y. pusryčius, pietus ir vakarienę. 

Dujos ir anglys kainuoja pinigus, o malkų galima nemokamai iš miško parsinešti. Bet.

Šiandien jau yra įstatymas, kuris riboja malkų naudojimą namų ūkiuose. T.y. Kwale apskrityje pirmadieniais ir ketvirtadieniais vienai moteriai parsinešti galima tiek malkų, kiek paneša vienu kartu ant galvos (head load). O malkų tas dvi dienas eina rinkti ne bet kur, bet į Šimba kalvų miško rezervatą, kur saugomi laukiniai gyvnūnai: buivolai, leopardai, drambliai, ir pan. Gyvūnai tai saugomi, bet moterys į miškus eina vienos, be reindžerių apsaugos. Už jų saugumą atsako tik jos pačios. Prieš 5 metus viena moteris buvo užpulta dramblio ir neišgyveno. Taigi nelaimių taip pat pasitaiko, nes laukinėje gamtoje sunku numatyti netikėtumus.

Kokiais būdais valstybinės ir nevyriausybinės organizacijos rūpinasi miškų išsaugojimu ir kokias alternatyvas pasiūlo žmonėms?

Pvz. Šimba kalvų miško gidų asociacija, bendradarbiaudama su Kenijos miškų tarnyba ir su Kenijos laukinės gamtos tarnyba užsiima šviečiamąja veikla ir vykdo projektus ieškodami alternatyvų gyventojams. 2016 m. buvo suroganizuoti mokymai moterų bendruomenės „Vumirira“ (liet. „būk kantrus“) nariams dėl miško sodinimo ir jo panaudojimo. T.y. kartu buvo pasodinta apie 2000 jaunų greitai augančių medžių (eukaliptas, blue gum, pinuscurbea, ticktona, kurie po 3-5 metų jau bus brandūs medžiai. Jų mediena tinkama kūrenimui, namų statybai, baldų gaminimui ir kt. reikmėms. Todėl gali būti naudojama savoms reikmėms ir pardavimui. Tokiu būdu, bendruomenė yra mokoma ir skatinama imtis iniciatyvos saugoti gamtą, gauti asmeninę naudą ir kaip forma užsidirbti. Tokių ir panašių projektų yra vykdomas ne vienas. Kitas projektas laukia savo eilės, kad galėtų būti įgyvendintas – anglies paruošimas iš medžių lapų. Bendruomenė kantri ir laukia kada projekto idėja bus patvirtina ir galės imtis inovatyvių gamtos saugojimo būdų.

Žinoma dujų (6 kg dujų balionas – 55 eur, papildymas 12 eur) ir anglių (50 kg – 5,50 eur, 4 kg – 0,70 eur) naudojimas namų ūkiuose didėja, todėl net ir Kenijos laukinės gamtos tarnybos atstovai pastebi, kad malkų rinkimas namų ūkiams nebėra tokia didelė problema.

Gicoal priklausomai nuo dydžio gali kainuoti 20-50 eur.

Gal po kelerių metų šis straipnis bus praradęs savo aktualumą. Palaukim ir pamatysim kas bus.

Nors medžių kirtimas statyboms ir baldų naudojimui lieka didelė problema, nes naudoja brandžius miškų medžius, o specialus greitai augančių miškų sodinimas kol kas dar nėra plačiai paplitęs, nors šiuo metu stipriai skatinamas valstybinių institucijų, tokių kaip Kenijos miškų tarnyba.