APLEISTI VAIKAI, KURIEMS REIKIA PAGALBOS, KAD GALĖTŲ AUGTI IR TOBULĖTI SVEIKOJE APLINKOJE

Šilčiausi linkėjimai iš pietų pusrutulio. Pas mus žiema eina į pabaigą, sausra baigsis ir prasidės lietingas pavasaris. Dabar nors ir ne kalėdų metas pabandysiu pasibelsi į kiekvieno širdį ir paprašyti pagalbos mano mylimiausiems pupuliukams.

Primenu: Bolivijoje savanoriavau 2009 metais, šie 2011 m. man yra antri savanoriavimo metai šioje šalyje, per kuriuos labiau pažįstu žmones, jų vargus ir bėdas. Todėl likus mažiau nei dviems mėnesiams, bandau įgyvendinti vieną seniai jau kirbėjusią mintį – kad ne tik aš galiu padėti vaikams savo mokymu ir buvimu šalia, bet suteikti galimybę ir jums – pagelbėti jiems per atstumą. Tinka bet kokia parama, net ir 10 Lt. – už juos galėsiu nupirkti vaisių arba daržovių vienai šeimai visai savaitei. O už 20 Lt. – pieno miltelių su vitaminais mėnesiui.

Savo paramą galite pervesti į mano sąskaitą Svedbanke: MILISENTA MISEVIČIŪTĖ LT637300010077977804 nurodydami „parama vaikams“. Būsime labai dėkingi!

Spalio mėnesį visiems pranešiu apie vaikų džiaugsmus, kuriuos Jūs jiems suteiksite.

Ačiū!!!!

Milisenta

Reikalinga pagalba: drabužiai, batai, higienos reikmenys, mokyklinės priemonės, maisto produktai: pienas, avižinės kruopos, vaisiai ir pan.

Štai keletas vaikų istorijų:

Willian (8 metai), Richard (6 metai) González Pérez

Šie vaikai iš tradicinės skurdžios šeimos, tėvai neturi pastovaus ir saugaus darbo, todėl pajamos nereguliarios ir minimalios. Neturi savo namų, gyvena nuomojamame kambaryje. Didžiąją dalį dienos vaikai praleidžia vieni, nes tėvai ieško darbo. Tris kartus per savaitę broliukai padeda mamai turguje pardavinėti daržoves. Kai atlikinėjome rajone apklausa – mama paklausta ar vaikai kada nors dirba – atsakė kad ne. Vaikai neturi pastovaus maitinimo, rūbeliai purvini ir apiplyšę.

Rilva (10 metų), Jenny (8 metai), Celina (6 metai) Escalera Vásquez

Šios trys seserys gyvena su mama ir ligotu seneliu. Tėtis šeimą paliko prieš keletą metų. Mama dirba nepastoviuose darbuose, išvažiuoja į kitus departamentus, dukras palieka vienas su seneliu, kurį patį reikia prižiūrėti. Mama būna dažnai pasipuošusi, tvarkingai apsirengusi, bet mergaitėms neskiria nei pinigų, nei laiko, nei rūpinasi jų higiena, švariais drabužiais, maistu. Jie neturi tinkamų namų, nuolat krastosi iš vienų nuomuojamų namų į kitus. Anksčiau gyveno kambaryje be durų, dabar šalia baro, kuriame dirba mama. Vieta nesaugi, nes aplink nuolat pilna apgirtusių baro lankytojų.

Deysi (12 metų), Gabriel (10 metų) Muruchi Colque

Šie brolis ir sesė auga kartu su dar keturiais broliais dideliame skurde. Tėtis yra priklausomas nuo alkoholio, agresyvus ir neatsakingas. Smurtauja prieš žmoną ir vaikus. Mama viena rūpinasi vaikais, turi dirbti visą dieną, todėl vaikai gyvena vieni ir apleisti, neturi tinkamo maitinimo, aprangos ir higienos salygų.

José Luis (9 metai) y Miguel (7 metai) Carrasco

Šie vaikai iš didelės šeimos ir gyvena dideliame skurde. Tėtis alkoholikas, agresyvus ir neatsakingas, smurtauja prieš žmoną, kuri taip pat yra priklausoma nuo alkoholio. Vaikai kenčia nuo fizinio smurto, tėvai nesirūpina mityba, sveikata, higiena ir pan…

Nora (11 metų), Ismael (9 metai) y Maribel (6 metai) Muñoz Coca

Vaikai augantys tradicinėje vargingoje gausioje šeimoje. Tėvai neturi pastovaus ir saugaus darbo, neturi nuosavų namų, todėl tenka mokėti nuomą. Šeimos pajamas nepakankamos, kad užtikrintų pagrindines salygas vaikų augimui (maistas, higiena, sveikata). Nora su Ismaeliu į centrą ateina pakaitomis, nes vienas pasilieka prižiūrėti jaunesnių broliukų ir sesučių namuose. Maribel yra jau antoje klasėje, bet dar nepažįsta raidžių. Mergaitė visada ateina su ta pačia suknele.

Maribel (12 metų) y Jhovana (9 metai) López Sanga

Mergaitės iš tradcininės vargingos šaimos, turi daug brolių ir sesių. Tėvų pajamos neužtikrina saugios ir tinkamos aplinkos mergaičių auklėjimui. Tačiau abi yra labai protingos, stengiasi gerai mokytis, kad ateityje galėtų išlaikyti šaimą. Gyvena sunkiomis salygomis, kur labai sunku užtikrinti švarią aplinką.

Henri (10 metai) Medrano Vargas

Vienišos mamos vienturtis vaikas, kuris auga su ligotais seneliais, nes mama neskiria dėmesio vaikui. Kenčia dėl maisto, dėmesio, o ypač švelnumo trūkumo. Berniukas labai kūrybingas (kas reta tokioj aplinkoj), protingas, aktyvus, taip pat labai išdidus. Ši savybė, tikiuosi, jam padės ateityje pasiekti geresnį gyvenimą.

Leticia (6 metai) Lopez Ayma

Leticia yra vieno berniuko, kuris buvo mano prižiūrimoje klasėje 2009 m. sesuo. Žinojau, kad jo sesutė nekalba, nors tuo metu buvo jau ketverių metų. Šiemet nuvykau pažiūrėti kaip gyvena mano paaugę vaikai iš praėjusių metų darbo ir tuo pačiu aplankiau šią mergaitę. Ji vis dar nekalba, nors jai jau šešeri. Šeimoje dirba tik tėtis, šeštokas brolis eina į mokyklą, o mama nedirba ir lieka namuose su mergaite.

Aplankėme jau keletą gydytų, atlikome tyrimus, kad išsiaiskintume kokių bėdų turi mergaitė. Tyrimai vis dar procese, reikia aplankyti dar keletą institucijų, bet šiuo metu jau žinome, kad mergaitė turi vidinį kurtumą, nepakankamai išsivysčiusi fiziškai, protinį atsilikimą. Per šiuos likusius du mėnesius kol aš esu Bolivijoje, tikiuosi tyrimai padės nustatyti galutinę diagnozę ir parinkti jai tinkamą mokyklą.

Luzgarda (8 metai)

Mergaitė gyvena su mama ir sesute, kuri serga leukemija. Tėtis šeimą paliko jau seniai. Mama dirba visą dieną, kad galėtų išgyventi, todėl mergaitė dažniausiai būna viena. Neturi nuosavų namų, turi mokėti nuomą kiekvieną mėnesį.

Alison (9 metai) Pérez Chávez

Vaikas augantis gausioje ir vargingoje šeimoje, negauna reikalingo dėmesio ir rūpesčio iš tėvų, neturi savų namų, gyvena nuomojamame kambaryje.

Karen (6 metai) Guarachi Choque

Vaikas augantis gausioje ir vargingoje šeimoje, tėvai neužtikrina reikalingo dėmesio sveikam augimui. Neturi nuosavų namų, gyvena nuomojamame kambaryje.

Limber (7 metai) Sejas Terrazas

Vaikas augantis labai skurdžioje šeimoje.

NIÑOS Y NIÑAS QUE SUFREN DE ABANDONO Y QUE NO TIENEN LO NECESARIO PARA VIVIR Y CRECER SANAMENTE.

Hola a tod@s! Recuerdo que de mi voluntariado en Bolivia me queda solo un mes. Durante ese tiempo con mis compañeros estamos buscando una ayuda extra para las familias con quienes trabajamos. 

Los que pueden ayudar de alguna manera, contáctenme por teléfono (00591) 67417523 o correo electrónico milisentam@yahoo.com para ver el modo de ayuda. Gracias! 

Ayuda necesaria: ropa, zapatos, artículos de aseo, material escolar, leche, avena, fruta o aporte económico.

Willian (8 años) y Richard (6 años) González Pérez

Son niños en situación de pobreza, la que se agudiza más por el ser indígenas y cuyos padres no cuentan con un trabajo seguro y estable, y por lo tanto, la mayor parte del tiempo pasan los días solos en una casa que ni siquiera es su casa, lo que significa que viven en un ambiente alquilado y por esa y otras razones vitales, los padres de ambos niños están fuera buscando trabajo. En sencillas palabras podemos decir que no tienen una buena alimentación, vestido e higiene, ya que no hay con qué ni cómo cubrirlos.

Richard recién empieza hablar castellano, y es miembro de una familia diversa (es decir que sus figuras maternas son una abuela y/o una tía que están al cuidado de ellos), quizás es la razón para que Willian esté desarrollando problemas de comportamiento, tales como no estar tranquilo concentrado en alguna actividad que se le asigna para poder ayudar en su proceso de educación. Por otro lado, Richard que es más pequeñito demanda la necesidad de recibir mucho cariño y atención, ya que los que fungen de “padres”, verdaderamente no lo son.

Rilva (10 años), Jenny (8 años), Celina (6 años) Escalera Vásquez

Son tres niñas cuyo papá se fue sin decirles nada y no ha vuelto más a casa ni a preguntar por ellas; asimismo, la mamá trabaja en lo que puede, si es que consigue trabajo por algunos días. Es así que Rilva queda en lugar de su mamá cuando ella no está; sin embargo, no deja de responsabilizarse por las cosas que tiene que hacer por sus hermanitas e incluso por su madre que exige ayuda de la “hija mayor”; con este panorama, la alimentación, la vestimenta y la higiene dejan mucho que pensar, porque la mamá consigue lo que puede y si es posible tienen algo de aquello. Se suma a toda esta realidad de las necesidades básicas que no son satisfechas como debe ser, la falta de vivienda, mejor dicho ni siquiera una habitación digna ni mucho menos propia, por la que deben pagar, ya que están en alquiler, como es la realidad de muchas familias en este país. Lógicamente es así, si apenas tienen para subsistir, apenas tienen para habitar un cuarto por cuyo precio no cuentan con los servicios básicos.

Podría decirse que “felizmente” la vivienda queda al lado de un local donde la madre trabaja por las noches, cerca de muchos hombres que terminan borrachos y con segundas intenciones se acercan a niñas cuyas madres las obligan a ayudar aún así en el trabajo, sin importar la hora en que ellas se van a descansar.

Deysi (12 años), Gabriel (10 años) Muruchi Colque

Son niños de familia con muchos hijos y viven las consecuencias de la pobreza extrema, entre la cuales el padre está ausente debido al alcoholismo en que está sumido, siendo que esto se deriva en la violencia e irresponsabilidad que recae sobre todos estos niños. Además de ver que el padre lastima a la madre y por supuesto lastima también a sus hijos. Por tanto, la única fuerza que tienen es su madre, quien se preocupa por los niños, y siendo así que ella trabaja fuera de la casa, todo el día. Este es otro caso de soledad y abandono que experimentan estos niños, acompañados de una deficiente alimentación, necesidad de vestido e higiene, tanto así que Deysi está sufriendo las consecuencias de enfermedades de la piel como micosis y otros brotes en la misma.

Lo que debemos destacar es que a Gabriel le gusta mucho la lectura, él siente que es una manera superarse en la vida.

José Luis (9 años) y Miguel (7 años) Carrasco

Como es la realidad de muchos/as niños y niñas en las zonas periurbanas y rurales de este país, son niños de familia con muchos hijos y viven las consecuencias de la extrema pobreza, como ya se ha descrito en algunos de los casos. A esta situación se le agrega el plus de un padre alcohólico, irresponsable y violento, por lo que descarga frecuentemente toda su frustración en la esposa y los mismos niños. Con este panorama, no se percibe otra cosa que sea el maltrato físico, desinterés por la salud integral de ellos, vestimenta y ni qué decir por su alimentación que es lo que último que muchas personas llegan a ver en este contexto.

Sin embargo, Miguel expresa con actitudes y palabras sus aspiraciones en la vida, cosa que con su agilidad mental y perspicacia se puede apostar por su crecimiento personal. En cambio, Jose Luis debe trabajar con el padre, por eso, muchas veces no asiste al centro de apoyo escolar, porque tiene que apoyar al padre en el trabajo.

Nora (11 años), Ismael (9 años) y Maribel (6 años) Muñoz Coca

Nuevamente, se puede reconocer en la realidad en que viven estos chicos, la pobreza en la que están sumidos. Además de ser parte de una familia numerosa en personas (hijos); pero ínfimos recursos y la condición de ser de raza indígena, favorece que los padres no cuenten fácilmente con un trabajo seguro y estable; por tanto, no cuentan con casa propia, tienen que pagar alquiler, sus recursos económicos no son suficientes para ofrecer a los niños lo básico para crecer sanamente. No tienen una buena alimentación, vestido e higiene.

Nora e Ismael no asisten frecuentemente al centro, porque deben quedarse en casa para ayudar a su mama, por supuesto cuidando a los bebés, como es típico en este tipo de familias que no conocen de una etapa de infancia como es corriente en cualquier sociedad que vela por el bienestar de los menores. Maribel cursa el segundo grado de primario; pero no sabe leer y además tiene dificultad de aprendizaje. Se caracteriza por el único vestido que lleva puesto.

Maribel (12 años) y Jhovana (9 años) López Sanga

Son niñas indígenas de familia muy pobre, con muchos hermanitos. Sus papás no tienen los recursos económicos para ofrecer a las niñas lo básico para crecer sanamente. Las niñas no tienen una buena alimentación, vestido e higiene.

Son inteligentes y ayuda bastante que sus padres las cuidan con mucho cariño; pero no tienen dinero para cubrir las otras necesidades básicas de un ser humano. Sufren discriminación por causa del mal olor que genera la falta de higiene en ellas, por causas que van más allá del mero gusto por estar así, justamente por causa de que no cuentan con recursos para cubrir gastos en elementos vitales como el agua, instrumentos de higiene personal, etc.

Henrry (10 años) Medrano Vargas

Es hijo de una mamá soltera, y que más allá de serlo abandona a su hijo, viviendo al amparo de sus abuelos que son de edad avanzada. Carecen de lo necesario como ser: alimentación, cuidado, hábitos de higiene por causa del abandono, ropa, etc.

Siempre tiene hambre porque precisamente no consigue alimentarse; crece con un sentimiento de orgullo propio a la edad que tiene y se lo vemos como una cualidad, al parecer le ayuda a ir a adelante en su corta vida, es muy activo, amoroso, inteligente y ágil para varias cosas.

Leticia (6 años) Lopez Ayma

Una hermanita del niño que trabajaba en 2009. Sabía que la pequeña no hablaba, así que este año fue a visitar para ver como esta desarrollando la niña. Ya tiene 6 años, pero sigue sin hablar. Familia está muy humilde de la zona de escasos recursos. Trabaja solo el padre, porque la mama se queda con su hija en casa, el hermano mayor va a la escuela. Ya les he acompañado a varios doctores para detectar cual es el problema de la niña. Todavía seguimos en el proceso, de momento sabemos que tiene retardo cerebral, sordera profunda, problemas en desarrollo físico. Es muy chiquita para su edad. Así que, en estos dos meses voy a seguir acompañándoles para poder saber los resultados y ayudar entrar a una escuela adecuada para ella.

Luzgarda (8 años)

Es una niña que sólo tiene a la mamá a su lado, porque el padre las abandonó, situación que es una constante en la zona. Tiene una hermanita con leucemia; su mamá trabaja todo el día para poder sobrevivir. No tienen casa propia, pagan alquiler cada mes. La niña vive la mayor parte del día sola.

Alison (9 años) Pérez Chávez

Es una niña de familia muy pobre y numerosa. No cuentan con casa propia. Sus padres no le ofrecen la atención y el cuidado que necesita. La niña vive la mayor parte del día sola. Necesitan ayuda para ropa, zapatos, material escolar, artículos de aseo, alimentos básicos como la leche y frutas que, no son usuales en su alimentación, sino artículos de lujo, como en todos los casos.

Karen (6 años) Guarachi Choque

Es una niña de familia muy pobre y numerosa. No cuentan con casa propia. Sus padres no pueden ofrecerle lo necesario para su desarrollo y crecimiento integral. Necesitan ayuda para ropa, zapatos, material escolar, artículos de aseo, leche, fruta…etc.

Limber (7 años) Sejas Terrazas

Es un niño de familia muy pobre que necesita apoyo para alimentación, ropa, zapatos, material escolar, artículos de aseo, leche, fruta….etc.

Todos estos últimos/as niños/as son parte de la misma realidad de carencias materiales, afectivas y otras que están truncando el crecimiento digno y sano de todos/as ellos/as.

Nr. 5. Gegužė

Gegužės FOTO.

· Fé y Alegria 45 metai.

Fe y Alegría yra organizacija, kuri buvo įkurta 1955 m. Venesueloje. Nuo tada šis privačių mokyklų tinklas išplito po visą pietų Ameriką, taip pat yra Ispanijoje, bei kuriasi Italijoje.

Pagrindinis tikslas ir siekis nuo pat pradžių buvo suteikti galimybę švietimui, labiausiai pažeidžiamose zonose. Todėl ir pagrindinis moto – donde se acaba el asfalto empieza fe y alegría – ten kur baigiasi asfaltas, prasideda tikėjimas ir džiaugsmas.

Be to, kad ši instutucia suteikia formalų švietimą mokyklose, yra vaikų namai, internatai, kur šalia švietimo, taip pat suteikiami ir savarankiško gyvenimo pagrindai. Taip pat yra programos specialių poreikių turintiems vaikams: kurtieji, neįgalieji su fizine ar protine negalia.

45 metų šventės metu Bolvijos himnas buvo giedamas ir gestų kalba.

· Prefektūros holo stogas papuoštas Bolivijos herbu.

Bolivijos herbas – Bolivijos šalies valstybinis simbolis. Dabartinė versija naudojama nuo 1888 m., o patvirtinta 2004 m. Pagrindinis elementas – ovalo formos skydas.

- Skydo fimbros apačioje pavaizduotos 10 žvaigždžių, simbolizuojančių 9 dabartinius Bolivijos departamentus bei 1879 m. Čilės užimtą Litoralės (pajūrio ruožo) departamentą.

- Viršuje yra užrašas BOLIVIA.

- Pačiame skyde vaizduojamas Potosi Cerro Rico sidabro kalnas, šalia jo tekanti saulė, priekyje pavaizduota alpaka, stovinti šalia palmės medžio ir kuokšto kviečių. Lyguma ir kalnas simbolizuoja šalies gamtinę įvairovę, vaizduojami objektai – šalies turtus.

- Skydą supa sukryžiuotos Bolivijos vėliavos, po 3 iš abiejų pusių.

- Sukryžiuotos muškietos simbolizuoja kovas už Bolivijos nepriklausomybę.

- Taip pat sukryžiuotas kirvis, simbolizuojantis tvarką ir šalies galią bei Frygų kepurė, reiškianti laisvę ir nepriklausomybę.

- Skydas karūnuotas Andų kondoru – Andų regiono simboliu bei laurų ir alyvmedžių vainiku. Kondoras simbolizuoja pasiryžimą krašto gynybai, laurai – šlovę ir triumfą, o alyvmedis – taiką.

· Mokyklos Nstr. Sra. Guadalupe šventė. FOTO

Nežinau kiek mūsų mokykla šventė metų, atrodo kad visą dešimt. Bet renginiai truko visą savaitę.

Pirmadienis – sporto šventė, kurios metų sportui buvo skirta net visas 45 min. Pirmiausia visi susirinko gyvenamos bendruomenės aikštėje, iškilmingai pražygiavome kvartalo gatvėmis. Mokyklos aikštėje buvo pakelta vėliava, pasakytos šimtas trys kalbos, apdovanotos geriausiai sportui pasiruošusios klasės (mini mis sporto konkursas), buvo uždegta olipminė ugnis, pabaigoje sužaidė futbolą su kitos mokyklos atstovais. Sporto šventė baigta.

Antradienis – minimas jubiliejus iškilmingomis Mišiomis, po kurių vaikai šoko tradicinius šokius, dalyvavo atstovai iš Quillacollo savivaldybės, bendruomenės valdžia. Pabaigoje visi dalinosi savo atsineštomis gėrybėmis.

Trečiadienis – rankdarbių ir filmo diena. Vaikams buvo parodytas animacinis filmukas apie Šv. Mergelę iš Guadalupės, taip pat iš sėklų ir kitų gamtinių gėrybių vaikai darė rožinius Buvo išrinkti gražiausi, taisyklingiausi ir apdovanoti.

Ketvirtadienis – mamyčių šventė. Nors Motinos diena buvo penktadienį, šventė viena diena anksčiau, kad penktadienis būtų laisvadienis. Mamytėms taip pat buvo parengta visa eilė pasirodymų: vaikų šokiai, mini spektakliukas, šokiai pokiai su mamytėm ir pan.

Penktadienis – išeiginė.

· Ypatingi ketvirtadieniai.

Visą savaitę dirbam intensyviai savo bibliotekoje: sustiprintas popamokinis mokymas, anglų kalba, kompiuterių pamokos, užsiėmimai bibliotekoje. Tačiau ketvirtadienis yra ypatinga diena – veikiame visada ka nors kita. Pvz.: vieną ketvirtadienį vaikai piešė mokyklos aikštėje ant asfalto su kreidelėmis savo namus. Kadangi gegužė buvo sveikatos mėnuo (pagal mūsų sudarytą planą) – ketvirtadieniais žaisdavom sporto žaidimus, na kad palaikyti gerą fizinę būklę.

Rilba (viršuj), Henri (apačioj)

· Vaikai piešia mokytojus.

Viena iš užduočių vaikams buvo nupiešti mokytojus. Vienas įdomiausių ir gražiausių rezultatų mums ;) Tikrai. Pamalonina širdį, pakelia motyvaciją, sukelia didelę šypseną ir t.t. ir pan.

· Mėnulis aukštyn kojom.

Kad saulė eina atvirkščiai jau beveik pripratau, kitaip tariant čia saulė sukasi ne pagal laikrodžio rodyklę, bet prieš laikrodžio rodyklę (t.y. iš vakarų į rytus). Ir žaidžiat žaidimus ratu einama ne pagal laikrodį, o pagal saulės kryptį (pagal mus – atvirkščiai).

Taigi čia ne tik saulė eina į kitą pusę, bet ir mėnulis apšviestas iš kitos pusės – ne vertikaliai o horizontaliai ;)

· Eurovizija.

Neįtikėtina, bet būnant pietų Amerikoje, mano kolegės sąžiningai susirinko į vieną kambarį žiūrėti ir komentuoti Eurovizijos konkursą kartu. Įdomi patirtis..

· Anticucho vakarienė pas Silviją.

Anticucho – karvės širdis smulkiai supjaustyta ir ant iešmo pakepta ant ugnies nuolat šlakstant aliejaus ir acto padažu. Patiekiama kartu su virta bulve ir žemės riešutų pusaštriu padažu. Mmmmmmmm.......

· Motinos diena pas Marcelą.

Motinos diena čia visada švenčiama kovo 27 d. minint moterų didvyrių žygį, kuomet pačios vienos su vaikais gynė miestą 1812 m. kuomet vyrų nebuvo mieste. 1927 m. buvo net priimtas Motinos dienos įstatymas!

Ta proga pietavau su gausia mano draugės Marcelos šeima.

Tiek žinių šiam kartui.

Nr. 4. Trijų mėnesių apžvalga (vasaris, kovas, balandis).

Žinau žinau, žadėjau kas mėnesį papasakoti apie savo naujas patirtis Bolivijoje, bet tiek įsisukau į darbus, kad kokių prošvaisčių.. Kaip ir nėra apie ką pasakoti, nes jau viską kas neįprasta jau išpasakojau preitais metais, o pasakoti kada atsikėliau ir ką valgiau mano nuomone visai nėra prasmės...

Nors per šiuos tris mėnesius kalnų nenuverčiau, vis dėl to šį bei tą nuveikiau.

Vasaris.

· Lietus: keistai šaltas ir šlapias klimatas.

Šiais metais vasara manęs visai nedžiugino, nes buvo labai daug lietaus. Praėjusį kartą vasara buvo „normali“, tokia kokia ir turi būti – dieną šviečia saulė, karšta, naktį lyja. O šiais metais lietūs apskritai prasidėjo vėlai ir labai neproporcingai lijo – nesuprasi – dieną, naktį, kartais ir kelias dienas be sustojimo, kas Cochabambai yra visai neįprasta. O ir visoje Bolivijoje lietaus kiekis buvo visai neplanuotas, daug potvynių visoje šalyje, daug skaudžių nelaimių tropikuose, kur nuplauti buvo pagrindiniai keliai, La Paz nušliaušus kalno šlaitui nukentėjo daug žmonių..

· Namuose drėgna ir šalta, o lauke devyni prakaitai ir kepinanti saulė.

Šiais metais mano gyvenamoji vieta – tikri rūmai. Kadangi atvykau pirma – atitinkamai ir kambarį pasirinkau geriausią: prieškambaris (mano „darbo kambarys“), kambarys ir asmeninis dušas su WC. Na minusas tas – kad langai į sieną, bet dėl patogumo – nusprendžiau nekreipti į tai dėmesio. Privalumai lyginant su praėjusių metų gyvenamaja vieta:

- ryte penktą po langais niekas nešaukia: „pan caliente, pan caliente, empanadaaaaaaaaaas“ (karšta duona, karšta duona, bandelė su sūriu);

- šeštą nepypiną didžiulės vandens išvežiojimo mašinos, kurių garsas ankstyvą rytą beveik priversdavo šokti iš lovos;

- septintą nešaukia po langais: „uva, uva, uva, papaya, naranjaaaaaaa“ (vynuogės, vynuogės, vynuogės, papaja, apelsinai) ir nebaladoja gelžgaliais į dujų balionus išvežiotojai.

- Negana to, gyvenamajame rajone negyvena po penkis šunis kiekvienam name;

- Dulkės nejaučiamos, nes kieme turim sodą su žalia žole, medžiais, ryte mane žadina paukščių čiulbėjimas.

Trumpai tariant – turbūt aišku, kodėl džiaugiuosi savo gyvenamaja vieta.

· Streikai ir bloqueos........

Pirmas mėnuo darbo atžvilgiu buvo katastofiškas. Dulkių valymas, patalpų tvarkymas vietoj kelių savaičių užtruko iki pusantro mėnesio, nes kaskart sutrukdydavo streikai, lydimi gatvių blokavimo ir protestuotojų paradų. Blogiausia – transporto streikas, nes tada ne tik kad nėra viešojo transporto, blokuojamos gatvės, bet dar ir taksi ne visada pasigausi.... Tikrai nekoks jausmas kai tave „išmeta“ ties septintu kilometru (o darbas ties tryliktu), kur nėra jokio transporto ir plieskiant vidurdienio saulei per dulkes reikia pėdinti iki atsitiktinės galimybės pasigauti taksi. Tfu tfu tfu, tikiuos daugiau tokių dalykų nebebus.

· Senoji darbo vieta. Tokia pati.

Dabar dirbu visai kitoje CBBA pusėje, nei praėjusį kartą, bet žinoma nei mėnesiui nepraėjus nuvažiavau į savo senajį rajoną, kur dominuoja šunys, akmenai, dulkės (arba molis, jei lyja), spygliai... Buvau kelis kartus, bet savaitgaliais, taigi savo buvusių vaikų nesutikau, tik pakalbinau kelias pakeliui sutiktas mamas. Džiaugiuosi, kad veikla su vaikais tebetęsiama, nors ir ne taip efektyviai kaip mes anksčiau dirbom. Bet geriau taip negu nieko..

· Kolegos: Pille-Riin ir Fabio.

Bibliotekoje dirbame trise – italas Fabio, estė Pille-Riin (vaikams Pilar) ir aš. Kiekvienas turime savo pareigas:

- Fabio mokina vaikus dirbti kompiuteriu – ketvirtokus, penktokus ir šeštokus, vietoj planuotų šimto vaikų, pamokas lanko apie keturiasdešimt, bet visi entuziastingai ir labai noriai.

- Pilar moko anglų kalbos. Jauniausi mokinukai – pirmokėliai, kurie dar net ir ispanų nelabai gerai moka. Na bet jokios kalbos pradmenys turbūt niekam nepakenks, pamokas irgi visi langi entuziastingai ir mano, kad jų mokytojos vardas yra „Teacher“.

- Aš mokinius mokau „apoyo escolar“ – kitaip tariant, mokau tuos, kuriems sunkiausiai sekasi mokykloje – nuo pirmos iki šeštos klasės – matematikos, ispanų ir šiaip visokių kitokių dalykų. Žinoma aš taip greitai rezultato kaip mano kolegos negaliu pamatyti, bet tikiuosi po kokių pusės metų jau galėsiu ir aš džiaugtis pasiektais rezultatais.

- Tuo pat metu, bibliotekoje vaikus skatiname skaityti knygas (turime tikrai daug ir gerų), vedame užsiėmimus įvairiomis temomis: sveikata, lyderystė ir pan.

· Pirma pica naujuose namuose.

Na jei jau namuose yra italas, tai kaip gi namai be picos ir makaronų. Taigi ilgai nedelsę kepėm pirmąją picą itališkai: miltai, vanduo, mielės, druska, pomidorai ir sūris. Kitą kartą jau papildėm lietuvišku stilium: mėsa, daržovės ir viska kita ką tik radom šaldytuve. Italas buvo pakraupęs mūsų gausiai „įdaryta“ pica. Nors jo pasiūlytas variantas – pica su bulvėmis, mus irgi nustebino. Skonis buvo geras.

· Skautų stovykla su mėlynėmis.

Nepraėjus nei dviem savaitėm po mano atvykimo, išvažiavau su skautais į stovyklą. Praėjusį kartą buvau vyresnių skautų vado asistentė. Šiemet, pasakiau kad šeštadieniais į sueigas eiti negalėsiu, tai kad surastų man kitokio darbo (renginiai, tarnystė ar bet ką kita...), bet iki šiol taip nieko konkretaus ir nedarau.. Nei šis nei tas. Tikiuos artimiausiu metu kas pasikeis.

· Pažintis su Vacas kaimu.

Pagaliau atvykus susipažinau su lietuvės Margaritos misijos/darbo/savanorystės vieta – Vacas kaime – 2 val. kelio nuo CBBA. Nors ir aukštai (apie 3600 metrų virš jūros lygio), bet gamta nuostabiai graži – ežerėliai, dangus ir žvaigždės rankomis pasiekiami, neaprėpiamos platybės. Gražu. Bet gyvenimo realybė sudėtinga...ir visai kitokia nei miesto...

Kovas.

· Karnavalas ir mojazones.

Šiais metais į Oruro karnavalą nevažiavau, todėl kad jau nuo rudens galvojau kaip aš jame šoksiu ir pan., bet mano šokėjėliai dėl kai kurių priežasčių nusprendė nevažiuoti, todėl aš nusprendžiau išvis nevažiuoti, kad jau neteko šokti. Užtat sudalyvavau keletoje mojazon (nuo žodžio „mojar“ – šlapinti, laistyti) ir taip pat švenčiau karnavalą Vacas kaime.

Mojazon esmė – be to, kad ant grotelių yra kepama skani mėsytė (parillada), bendraujama, šokama, pagrindinis atributas yra vanduo. Kitaip tariant per mojazon – nei vieno siūlelio ant nei vieno žmogaus rūbelio sauso nelieka, kad ir labai norėtum ar stengtumeis pabėgti. Nepasakyčiau, kad nešalta.... Bet linksma tikrai! Paskui peršalimą kelias savaites gydžiausi vaistais...

· K‘oa

Karnavalo antradienis yra „martes de challa“ – „challar“ iš kečua kalbos reiškia laistyti, pvz.: Lietuvoj kai nusiperki naują daiktą, būtinai reikia aplaistyti. Taip pat ir čia, laistoma alkoholiu bet kokia nauja prekė ar daiktas, kiekvieno mėnesio pirmą penktadienį irgi laistomi namai, biurai, parduotuvės, na kad gerai sektųsi verslas. Paprastai „laistoma“ alkoholiu, o per karnavalą, be alkoholio taip pat gausiai laistoma ir vandeniu. Vieną dieną sudalyvavau net trijose „k‘oa“ ceremonijose, kuomet deginama auka už verslo/darbo/daikto sėkmę: vaikų karnavalo šventėje mokykloje prie darbo, Fe y Alegria organizacijos biure ir taip pat su savo šokių grupe. Daug kokos, smilkalų, vilnos ir kitų ingredientų dūmų skonio ir kvapo.......

· Chapaqueada.

Grįžus į Boliviją, nors dirbu ir gyvenu naujoje vietoje, senųjų užsiėmimų neapleidau – grįžau į savo chapaqueados šokio grupę, kur jau ir keliose prezentacijose spėjau sudalyvauti.

Viena iš įdomesnių švenčių – Šv. Choakino garbei (San Joaquin), kuri truko beveik visą savaitę. Pasigirsiu – čia įsigijau ir savo ateities namo dokumentus! Su dideliu garažu mano būsimai didelei mašinai važinėti po miškus, laukus ir upokšnius.

· Fiesta de fraternidad.

Lietuvoje kasmet vyksta Lietuvos jaunimo dienos, Pasaulyje kas keturi metai vyksta Pasaulio jaunimo dienos, o šiemet Cochabambos arkivyskupija organizavo Brolybės šventę skirtą visai Cochabambos departamento bendruomenei – nuo pačių mažiausių iki vyriausių. Vietoj laukiamų 7000 žmonių, atvyko net visas dešimt tūkstančių. Susidomėjimas buvo didesnis nei tikėtasi, šventė vyko gana sklandžiai, aš su kitais savanoriais organizavome žaidimus vaikams ir jaunimui. Buvo labai smagu.

· Pampaku.

Vienas tradicinių Bolivijos patiekalų – antis kepta žemėje. Senaisias laikais (kai kur ir dabar) iškasdavo duobę, užkurdavo laužą, paskui ant žarijų sudėdavo mėsą, bulves, bananus ir užkasdavo. Po kurio laiko atkasdavo ir patiekalas jau paruoštas. Šį kartą buvom valgyti pampaku kavinėje, kur senuoju būdu, bet modernioje „orkaitėje“ paruošta trijų rūšių (antis, višta, kiaulė) mėsa su bulvėmis ir bananais. Būdas panašus, tik tiek, kad čia būna įkaitinti akmenys ant kurių viskas ir kepa – po žemėmis. Skanumėlis!!!!

Balandis.

· Cepelinai.

Pirmą kartą gyvenime cepelinus dariau Ispanijoje prieš kažkiek metų. Nuo tada, visada kai būnu užsieny, verdu cepelinus, net jei ir nėra elektrinės bulvių tarkos. Rankutėmis (dažniausiai ne savomis) skutame ir tarkuojame rankine tarka bulves. Taip ir šį kartą – su savo buvusiais kolegomis (iš Ekvadoro, Kolumbijos ir kt.) gaminome lietuviškus pietus. Vietoj grietinės padažo darėme svogūnų, šoninės ir giertinėlės padažą. Skanu. Nors lietuviškos grietinės žinoma niekas pakeisti negali. Ech..... grietinė........ Pasiilgau.

· Prancūziška vakarienė.

Jau kur kur, bet Bolivijoj nieko panašaus į Prancūziją nėra. O prancūziškoj vakarienėj sudalyvaut vis tiek atsirado proga – kelios skautės organizavo šią vakarienę savo draugams ir draugų draugams, kad surinktų šiek tiek lėšų stovyklai Prancūzijoje. Maistas skanus, kompanija įdomi, tikiuos ir kelionė merginoms pasisekė.

· Ciudad del niño.

Būnant Bolivijoje nepraleidžiu progos aplankyti vieną ar kitą organizaciją, kur būtų galėma vėliau kam nors ten savanoriauti. Pvz.: ciudad del niño (vaiko miestas) labai tam tinkama vieta, nes yra vaikų darželis, mokykla (nuo pradinukų iki baigiamųjų klasių) ir vaikų namai/internatas. Viso gal apie 1000 vaikų, teritorija labai didelė, veiklos sričių šimtas trys ir daugiau. Ar yra norinčių? ;)

· Astos darželis.

Kita iš aplankytų vietų – vaikų darželis kur dirbo Asta praėjusiais metais. Dvi grupės vaikų, remiasi Montesori pedagogika. Tokių ramių vaikų man dar gyvenime neteko niekur matyti. Eidama į darželį buvau nusiteikusi triukšmui, maniau visur lakstys vaikai ir iš paskos jų auklėtojos. Nieko panašaus! Ateinu ir netikiu savo akimis: visi vaikučiai kaip pabučiuoti ramiai sau sėdi ant savo kilimėlių ir klausosi auklėtojos, o kai ji šnekėjo su manimi vis vien ramiai sau sėdėjo: neverkė, nešaukė, nesimušė dėl žaislų, nelakstė... Tikrai, labai astiškas darželis ;)

· Dia del niño.

Día del niño (balandžio) 12 diena – vaikų diena turbūt svarbiausia vaikams metuose šventė po Kalėdų. Todėl ir jos šventimas yra vienas svarbiausių įvykių švietimo įstaigose. Taigi ir mes pasitengėme dėl savo vaikų – suorganizavome jiems ekskursiją į Cotapachi – kur yra colcas – inkų laikų „sandėliai“, inkai ten laikydavo savo kultūras: bulvės, kinua, aliejų ir pan....

Suorganizavome jiems didįjį žaidimą, kur jie lakstė po laukus ieškodami atsakymų į klausimus apie mokslus, gamtą, namus, Boliviją, maistą ir pan... Kadangi pakeliui pravažiavome vieną ežerėlį, daugelis vaikų galvojo, kad atvykome prie Titikakos ežero. Kaip miela.

· Mokytojų streikas.

Jau daug kalbėjau apie streikus ir blokuojamus kelius tiek vasario, tiek kovo mėnesiais. Balandis ne išimtis. Dėl 10 proc. pakeltų atlyginimų streikavo mokytojai, universitetų dėstytojai, gydytojai ir kiti valstybinio sektoriaus darbuotojai. Reikalauja pakelti atlyginimą 15 proc, ir nesutinka su mažiau, nors ir taip jau nusileido, nes pradžioje reikalavo nerealių procentų (50, 35…).

„Nuostabūs“ vienos dienos prisiminimai: Autobusas paleido septintam kilometre..... eik kur nori..... vairuotojas sako: toliau nebevažiuoju.... Nukulniavau plieskiant vidurdienio saulei iki aštunto km. O ten tas pats... Praėjimo nėra, transporto nėra. Iki trylikto km. tikrai per toli žingsniuoti. Teko ieškotis būdų kaip grįžti namo. Darbo nepasiekiau.

· Chuiquitania.

Didžiąją savaitę praleidau puikioje kelionėje po tropikų saule – Santa Cruz departamente – Jėzuitų misijų vietovėmis - Čikitanija.

Kelionėje buvau su dar trimis lietuvėmis: Laima, Sigita ir Margarita. Apankėme šešis misijų bažnyčių kaimelius, sudalyvavome Didžiosios savaitės procesijose, Velykas šventėme jau Kočiabamboj. Apie kelionę dar turiu vilčių aprašyti plačiau. Anksčiau ar vėliau...

· Velykos.

Šeštadienį dažėme kiaušinius su žolelėmis, lapeliais svogūnų laiškuose. Bet kadangi spalva buvo nepakankamai ryški naudojome ir kiaušinių dažus. Velykų sekmadienį po ankstyvų Mišių turėjome velykinius pusryčius, kur daužėme kiašinius, rinkom stipriausią. Žodžiu viskas kaip priklauso. O Velykų pietums/vakarienei gaminome vegetarišką lazaniją. Dieną praleidome draugiškai visi kartu (beveik). Taip pat dažėmė kiaušinius ir vašku.

O pirmadienį šventėme Velykas su vaikais bibliotekoje, kur margučius mokėme dažyti trimis būdais: vašku, patiems mažiausiems turėjome lipdukų iš Lietuvos (ačiū mano mamai) ir taip pat marginome margučius ant lapo akvarele. Visi vaikai džiaugėsi, kad galėjo išsinešti kiaušinį namo, o tėveliai niekaip netikėjo, kad tai virtas kiaušinis ir galima valgyti.

· On arrival seminar.

Kadangi visi savanoriai esame atvykę pagal Europos savanorių tarnybos programą, taigi praėjus adaptacijos laikotarpiui priklauso Atvykimo seminaras, kad labiau susipažintume vienas su kitais ir vietine kultūra. Nors jau buvo praėję trys mėnsiais, bet pabūti keturias dienas penkių žvaigždučių viešbutyje su gražiu vaizdu, žaisti, bendrauti – kam nepatiktų? Buvo taip pat atvykusi ir savanorė iš Peru, kuri irgi yra mūsų projekto dalyvė.

· On arrival seminar.

Šių metų įvykis. Tokio dar niekad nebuvo atsitikę. Kas galėtų skųstis, kad paštas veikia blogai? Siuntiniai randa gavėją nesvarbu kada, nors ir po dviejų metų, bet vis tiek randa! Taip atsitiko ir man, kai 2011 m. balandžio 26 dieną, gavau sintinį išsiųsta 2009 m. rugpjūčio 12 d. Kaip Jums tai patinka? NEĮTIKĖTINA!!!!!!!! bet tiesa. Tais metais iš visų man siųstų siuntinių nebuvau gavus tik to vieno, dėl Lietuvos paštininkės klaidos. Neaišku per kur keliavo ir kokioj lentynoj pragulėjo mano 2 kg. dėžutė, nes be Lietuvos ir Bolivijos daugiau jokiu antspaudų nėra.

Tą pačią dieną atėjo ir siuntinys skirtas Astai, išsiųstas 2010 m. Be komentarų.

Viskas. Baigiau trijų mėnesių apžvalgą. Daugiau taip neapsileisiu ir apžvalgas rašysiu kas mėnesį, kad nesusikauptų per daug rašliavos vienam kartui.

Gražaus jums pavasario, o aš jau pradedu traukti šiltus rūbus ir ruoštis vėjuotai, sausai, geltonai, dulkėtai bolivietiškai žiemai....