2009-02-15

Nr. 10. Mišrainė – mėnesio apžvalga

Vasario 12 suėjo mėnuo kaip aš Bolivijoj. Nenoriu kartotis, bet vis tiek pasakysiu – laikas laaaabai greitai lekia. Atvažiavau į Boliviją ir sakiau, kad vienas iš mano tikslų bus neskubėti gyventi. Bet sunkiai sekasi šį planą vykdyti. Darbų daug, idėjų dar daugiau, norams kuo daugiau pamatyti išvis nėra galo. Taigi kur čia sustosi!
Jau kažkada sakiau, kad nelabai čia daug iš kasdienio gyvenimo ką papaskosi, todėl kad kiekvieną diena, eini ir kažką pamatai, atrandi, išmoksti, patenki į visokias situacijas. Taigi dabar rašysiu kas ant liežuvio galo. Be jokios rimtos tvarkos ar enciklopedinio aiškumo. Tekšt mekšt ir viskas. Nes visų prima ir nelabai turiu laiko, kad čia su visokiais išvedžiojimais, pagražinimais ir paaiškinimais parašyčiau. Na bet bendrą vaizdą galbūt bus galima susidaryti.

Taigi.
Apie nuostabųjį viešąjį transportą jau pasakojau – prigrūstos mašinos, kurios važiuoja savo niekur nenurodytu maršrutu. Tai aš jau turiu pas save žemėlapyje nusibrėžusi man tinkančius maršrutus. Kaip sakiau lengvosios mašinos važinėja kaip autobusai, įlipti ir išlipti galima kur tik panorėjus, stotelių nėra. Prieky visada susigrūdę būna dviese, gale trys (kartais net keturi ir dar plius koks vaikas!). Pasiseka jei atvažiuoja minivenas, tokia didesnė mašina, kur gali truputį patogiau susiriesti. Visi langai visada atidaryti, taigi turi saugoti savo daiktus, ypač kai yra kamščiai važiuojant pro stoties/turgaus rajoną. Vieną kartą man prieš akis apvogė žmogų sėdėjusį mašinoje prieš mus. T.y. pro atidarytą langą gali pavogti bet ką: akinius, rankinę, auskarus ir bet ką kas tik yra lengvai pagriebiama. Todėl daugiau pro atidarytą mašinos langą nebefotografuoju :)

Keletais vaizdų važiuojant pro turgaus rajoną









Į mano namus paskutiniai trufiai važiuoja iki 21-22 val. Bet aš nesijaudinu, nes turiu beveik asmeninį taksistą, chi chi chi. Daniel – kaimynas iš apačios yra taksi vairuotojas ir sakė, kad galiu skambinti, bet kuriuo paros metu ir atvažiuos manęs parsivežti. Taksi iki mano namų iš centro kainuoja apie 7-10 Lt.

Na užteks apie transportą. Aš jau sakiau, kad Cochabamboj yra posakis kočiabambietis valgo ne kad gyventų, bet gyvena kad valgytų. Taip pat sako, kad gali mirti nuo bet ko, bet tik ne nuo bado. Nors aš gyvenu skurdžių rajone, dirbu su vaikais, kurie tikrai ne visada gali iki soties prisivalgyti. Bet apie šiuos posakius kalbu turint omeny vidutinę ir aukštesnę klasę. Nors tiesą sakant pažiūrėjus į moteriškes, kad ir skurdžių kvartale neatrodo, kad mažai valgo. Matyt bulvės kartu su ryžiais, o kartais netgi ir makaronais vienu metu!!! duoda savo :D Na aš nelabai ten visokiomis dietomis rūpinuos, bet per šitą mėnesį priaugau tiek kad turbūt dar niekada tokia nebuvau. Dabar džiaugiuosi, kad gyvenu atskirai, valgau kiek noriu (o ne tiek kiek duoda – visada per daug) ir kada noriu. Aišku neapseisiu ir be pakvietimų pietums ar vakarienei (pradedant mano kaimynais iš apačios kurie jei tik būnu namie, visada atneša porciją sriubos arba antro patiekalo), bet jau dauguma žino, kad mano porcijos yra žyyyyyyyyyymiai mažesnės ir kad man patinka daržovės. Nepatikėsit, bet aš čia beveik vegetarė palyginus su jais. Jie valgo mėsą pusryčiams pietums ir vakarienei. Beveik. Nors tiesą sakant jie čia turi tradiciją vakarienės nevalgyti (jei būna namuose) – pasidaro arbatos ir užkandžiauja (sausainiai su sviestu ar pan.). Apibendrinant galima pasakyti – bet kuris patiekalas susideda iš: mėsa, ryžiai, bulvės, svogūnas ir pomidoras. Tada jau prasideda visokios variacijos: kepta, virta, džiovinta ir t.t. Bet bazė visada ta pati.

Namai. Mano laimei gavau vietą kur yra dušas ir karštas vanduo.

Mano dušas



Tam rajone (barrio Ferroviario) kur gyvenu kiek tokių namų iš viso yra turbūt ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti... Taigi, man pasisekė. Bet vanduo yra perkamas kai pasibaigia. Duše yra tokia didelė „bačka“, kur ir yra tas vanduo. Man maždaug užtenka 4-5 dienom.

Vanduo atvežamas tokiose mašinose.



Bačka kur laikomas vanduo.



Pirmas nuotykis su vandeniu: antrą savo gyvenimo naujuose namuose dieną, nuspredžiau išsimaudyti po dušu. Atsuku kraną – vanduo karštas. Valiooooo, pagalvojau. Hmmmmm, bet kodėl nenustoja bėgęs tas karštas vanduo, reikia juk ir šalto. Nėra. Nieko nesuprantu. Norėjau karšto vandens, tai ir gavau, kad nė išsimaudyti negaliu..... Bėgu į apačią pas kaimynus, klausiu kame reikalas – sako tu neturi vandens (tada dar nežinojau, kad jis ten bačkoj ir kad reikia nusipirkti). Na nieko, sako duosim mes tau to vandens. Kai pripildė bačką, tada jau bėgo normalios temperatūros vanduo. Kitą dieną nupirko, galvoju ramiai savaitę pagyvensiu. Kur tau, po dviejų dienų atsikeliu – vėl nėra. Kame reikalas?! Pasirodo tualete ten kažkaip gerai nenusispaudė ir tas vanduo visas išbėgo per vieną dieną kai nebuvau namie...... Vėl nusipirkau. Na daba jau tikrai savaitę nebus vargo. Kur tau! Po dviejų dienų vėl kažkas neaišku. Taip ir nesupratom kur tas vanduo dingo, bet teko iš naujo pripilti. Taigi, žiūrėsiu, gal pagaliau tokio pobūdžio nuotykiai greitai baigsis, nes jau pradeda atsibosti. Tuo labiau kad visokio pobūdžio nuotykių man netrūksta kiekvieną dieną, tai kai jau kartojasi truputį ir neįdomu darosi......

Internetas..... Buvau čia kurį laiką dingus. Kadangi prasidėjo mano darbas su vaikais, tai ne visada beatvažiouoju į centrą. Paaiškinimas:
– darbas su popieriais centre (Cochabambos senamiestis)
– 30 min. (važiuoju dviem taxi tufiais)
– namai ir ofisas (be interneto) (barrio Ferroviario)
– 15 min. (micro - seniukas autobusiukas pūškuoja į kalną su krūva mokinių)
– darbas su vaikais (Alto buena vista).
Taigi, į centrą atvažiuoju tik antradienį ir ketvirtadienį po pietų, nes pirmadieni, trečiadienį ir penktadienį po pietų pasilieku ofise namuose. Taigis. Kadangi gyvenu netoli bažnyčios ir ten kunigas (iš mano fondo kur dirbu) turi internetą, tai savaitgaliais galiu naudotis internetu. Tik tiek kad aš tuos savaitgalius ne visada laisva. Pvz. šitą šeštadienį lijo visą dieną, tai sėdėjau namuose, tvarkiaus po namus, rašiau va šitas rašliavas ir t.t. Kita savaitgalį jau karnavalas, taigi važuosiu į Oruro.
Dar apie darbą smulkiau. Aš ne tik dirbu su vaikais kiekvieną rytą, bet ir tvarkau fondo per kurį atvažiavau ir dirbu – finansus. T.y. yra esu kasininkė ir beveik buhalterė. Kaip jums tai patinka? Jau iš tikrųjų dirbu, rašau pajamų/išlaidų orderius, vedu kasos knygą. Čia tik pirmas etapas. Kadangi projektų yra daugiau nei vienas, tai kaip tik svarstom ar pirkti buhalterinę programą ar kol kas pradžiai užteks ekselio. Nes ten ir balansai ir visokie kitokie dalykai prasidės. Žodžiu, geros patirties įgysiu. Lietuvoj niekad gyvenime nebūčiau sugalvojus apsiimti finansų tvarkyti. Na paguoda ta, kad čia ne ES pinigai ir tokių tomų ataskaitų nereikės pildyti, kaip anksčiau. Čia paprasčiau. Daugelis dalykų perkama turguj, kur tau neduoda jokių čekių, taigi patys išrašom kvitus. Kitaip tariant – viskas ant pasitikėjimo. Va tau ir buhalterija Bolivijoj.

Na gerai, tęsiu mano nuotykius. Jau sakiau, kad man vakarais grįžti yra du būdai: kas nors turi mane parvežti (beveik visi mano pažįstami gyvena visai kitoj pusėj negu aš, tai reiškia toli reikia važiuoti...) arba galiu paskambinti „savo taksistui“ Daniel (bet irgi nenoriu per daug piktnaudžiauti). Žinoma visada yra variantas pasilikti pas ką nors nakvoti mieste (ką jau ne kartą ir dariau). Taigi. Penktadienis. Vieno bendradarbio gimtadienis. Transporto kaip grįžti nebėra. Na ką, kadangi nebuvo labai labai vėlu, tai nusprendė mane parvežti. Tik viena detalė, vairuotojas buvo netinkamam stovy kad vairuotu, taigi vairavo kita bendradarbė. Viskas tvarkoj. Bet kai įvažiavom į mano rajoną, sustabdė policija (buvo reidas visam mieste) ir sužinojau, kad mano bendradarbė moka vairuoti, bet teisių tai neturi... Ups....... Taigi, pirmas susipažinimas su policija. Bauda 150 bs. (62 Lt.), mašiną tą vakarą reikėjo palikti policijoj ir visiems grįžti su taxi (mane lydinčių buvo 4). Kitą dieną vairuotojas pasiėmė savo mašiną ir toliau laimingas ir patenkintas gali vairuoti. Lietuvoj įsivaizduoju tokioj situacijoj būtų truputį liūdniau, ane? Dabar nuspredžiau, kad niekas manęs neveš namo, jei nebūsiu įsitikinus, kad yra ne tik blaivus, bet dar ir turi teises. Beje, ta bendradarbė kuri vairavo, kaip tik ruošiasi laikytis teises. Ir žinot per kiek laiko čia gaunamos teisės? Atspėkit………………….. mėnuo, du ……………… trys………………………… neaaa.
3 dienos!!!!
Tikrai taip. Pirmą dieną teorija, antrą dieną praktika, trečią dieną egzaminas. Nuneši dokumetus ir kitą diena gauni teises. Na tada išeina per keturias dienas. Kaip jums tai patinka??? Taigi todėl jie čia ir nemoka vairuoti, nežino nei taisyklių, negerbia nei kito vairuotojo, o toks dalykas kaip pėstysis išvis čia neegzistuoja. Kaip kai kas pasakytų – kėglius reikia numušinėti ;)

Barai. Aišku, pagrindinis gėrimas – alus. Atitikmuo Švyturiui – “Huari” alus iš Oruro.

Guari alaus etiketė



Beveik visur žaidžia kaulais. Daniui su Jurga čia būtų rojus, tiesa? ;) Žaidžia daugybę variacijų. Žinoma, nepamiršta ir gėrimo įtraukti. Kas pralošia, kas laimi ir visomis kitomis progomis. Alkoholio vartojimo klausimu boliviečiai yra labiau panašūs į lietuvius nei į ispanus. Ir apskirtai mažai čia tų panašumų su Ispanija. Ai dar, prie alaus jie nieko nevalgo. Tokių dalykų, kaip kepta duona, sūrio rinkinys, ar koks kitas užkandis čia neegzistuoja. Jie paprastai pradžioj pavalgo ir paskui alų geria vieną, be jokios užkandos. Ir tokiems kaip aš (tiesą pasakius, mažuma) visai neįdomu. Tiek Colos ar kitų gėrimų su burbuliukais per visą savo gyvenimą nesu gėrusi. Sultys čia nelabai eina į apyvartą. O apie kokią kavą, arbatą ar kakavą, tai gali net negalvoti. Nes neturi nieko. Ničnieko. Jokio saldainio, jokių užkandžių. Tai va.

Alus geriamas dėžėmis. T.y. čia nėra pilstomo aluas bokaluose, tau atneša buteliais (tikrai daugiau nei pusė litro, neatkreipiau dėmesio kiek tiksliai). Šalia pastato dėžę į kurią kraunami tušti buteliai. Vienai prisipildžius, atnešama kita. Pabaigoj pagal dėžes skaičiuojama kiek išgerta buvo alaus. Pvz. per viena vakarą gali būti sudorota – pvz. 13 žmonių / 5 dėžės (po 12 butelių). Jums spręsti čia daug ar mažai. Geria ne iš pusės litro bokalų, bet iš 0,3 ar 0,4 taurių/stiklinių. Geria kaip kokį gaivųjį gėrimą. Labai dažnai iki dugno. O alus 4,8 %. Beje, buvau atsivežusi suvenyrinių buteliukų (Stakliškių midus, suktinis...). Spėkti kas puvo pats populiariausias gėrimas iš visų mano atsivežtų??? Ogi „Žalgiris“ – stiprumo 75 %. Jau manęs klausė, kada kas atvažiuos pas mane, kad galėtų atvežti to gėrimo. Žodžiu, Bolivija, tikrai ne blaivininkų kraštas ;) Vietinis gėrimas – chicha (tariais „čičia) – gaminamas iš kukurūzų. Nėra labai stiprus (tik apie 3%), bet kadangi vartojamas dideliais kiekiais, tai galima sakyti kad yra lietuviškos samanės atitikmuo. Ten kur galima nusipirkti chicha prie įėjimo kabo balta vėliava.

Štai



Daugelis žmonių čia komersantai. Dirba gatvėj pardavinėdami kas tik po ranka pakliuvę. Su savo vežimėliais pirmyn atgal marširuoja: sultys, gaivieji gėrimai, vaisiai, saldumynai, riešutai, keptos bulvės... Valo batus, mašinų langus, žongliruoja sankryžose, gamina valgyti ir iškart parduoda gatvėj (čia pat gamina, čia pat parduoda arba puoduose iš šalia esančių namų atneša)... Jei reikia pingų, čia pat gatvėj gali išsikeisti. Arba šiaip kur nors didelių gatvių sankryžoj po skėčiu sėdi du diedukai ar bobutės su užrašu – doleriai. Gali išsikeisti pro mašinos langą.

Vietoj spaudžia sultis



Valo batus



Prašo išmaldos gatvėj pro automobilių langus



Ruošia vandens balionus pardavimui, kad galėtų mėtyti į merginas (prieškarnavalinis laikotrapis)



Pardavinėja gaiviuosius gėrimus



Telefonas. Sakiau, kad aš turiu telefoną? Nusipirkau padėvėtą už 150 bs. (62 Lt.) LG (teko iškeisti savo Nokia, kuri dabar guli stalčiuje ir laukia grįžimo į Lietuvą). Jei kam įdomu, mano numeris čia Bolivijoj 72290837 (neatsimenu šalies kodo...). Tiesa žinutės neatsisiunčia, galit nebandyti. O mano lietuviškas numeris dabar yra atjungtas, bet neištrinkit, nes naudosiu tą patį numerį kai grįšiu. Bet čia ir neturint telefono nėra labai didelė problema. Ant kiekvieno kampo, beveik kiekvienas komersantas, kur prekiauja bet kuo (ką aukščiau išvardinau ir daugiau) turi telefoną (tokį kaip namuose) – iš kurio galima paskambinti į mobilų ar į vietinį pagal nustatytas kainas, kurios dažniausiai nėra didesnės nei šiaip skambinant iš savo telefono.

Orai. Dabar skaitosi lietingasis periodas, bet lyja nedaugiau nei vasarą Lietuvoj. Tik tiek, kad naktį žaibai ir perkūnija stipresni. Kaip per labai didelį škvalą Klaipėdoj. Tiesą sakant, orai dabar čia kaip vasarą Lietuvoj. Kartais temperatūra pakyla iki 30 laipsnių. O kartais būna apsiniaukę apie 15-20 laipsnių. Vakarais irgi ne visada reikia švarkelio. Nors žmonės tai čia šaltyšiai. Visada apsimuturiavę kaip iš šiaurės. Niekaip nesuprantu, kaip karštą dieną 30 laipsnių (o saulė tai daaaaaag karštesnė nei Lietuvoj, ji čia tiesiog degina) žmonės vaikšto juodai apsirengę, su golfu, megztiniu ir dar striukė rankoj. Manęs visada klausia ar tau nešalta, nes aš dažniausiai trumpom rankovėm, juk vasara ;) Tas pats ir dėl miegojimo. Turiu du pledus po lova kurių nenaudoju, nes per karšta, o manęs klausia ar netrūksta ir gal dar atvežti. As sakau ne ne, nereikia, tai stebisi kaip taip gali būti. Na įsivaizduoju, kad žiemą teks pašalti. Nors sako, kad temperatūra Cochabamboj nenukrenta žemiau nulio, bet pamačius kokie čia langai, plyšiai tarp durų ir grindų, ir nėra šildymo – taigi bus linksma. Po namus vaikščioti turiu tik marškinėlius trumpom rankovėm ir jokio rimto megztinio. Na bet manau šaltuoju metų laiku nenustos manim rūpintis. Tai tikrai sušelps visais trūkstamais daiktais.

Globalizacijos Bolivija liko nepaliesta. Na bent iš paviršiaus. Vienintelės tarptautinio lygio parduotuvės ir įmonės: Burger King ir Bata, o daugiau nelabai kas užkliuvo už akies. Kosmetikoj dominuoja Ponds, Fructis, Nivea. Visa kita vietinės gamybos. Taigi kai reikia ką nors nusipirkti truputį sudėtinga, nes nežinai kas yra kas. Aišku yra visokių Blend a Med ir pan. Bet kainos trigubai didesnės nei vietinių gamintojų. Bet man visai patinka, toks keistas jausmas, perki ir nežinai kokią katę maiše gausi. Beveik kaip žaidimas. Kartais pasiseka kartais ne.. ;)

Pinigai. Mėnesį čia prabuvus, tik preitą penktadienį pirmą kartą pamačiau kaip atrodo monetos 10 ir 20 centavų. Jos galima sakyti čia bevertės ir beveik niekas nenaudoja, išskyrus mokiniai, kurie už transportą moka mažiau nei suaugę žmonės. Dabar susipažinkim su kainom. Pamatysit, kad kainų įvairovė čia labai didelė ir visai negali pasakyti brangu ar pigu. Nes boliviečių algos tai mažesnės nei Lietuvoj, o kainos kaip Lietuvoj, taigi.... išvadas darykit patys. Beje, beveik visos kainos iš turgaus, t.y. žemesnės nei perkant parduotuvėj maždaug trečdaliu.
• 1 kg nektarinų, abrikosų – 15 bs (6 Lt.)
• 1 kg braškių – 10 bs (4 Lt.)
• dujos (į balioną namie, turėtų užtekti apie 1-2 mėn.) – 22.5 bs (9,30 Lt.)
• 1 kg miltų, ryžių – 8 bs (3,25 Lt.)
• 1 kg makaronų – 6 bs (2,5 Lt.)
• 1 l aliejaus (saulėgrąžų) – 10 bs (4 Lt.)
• 25 bananai – 5 bs (2 Lt.)
• 1 l pieno – 4,5 bs (1,85 Lt.)
• vanduo (bačka į namus, kur užtenka dušui, plius 3-4 dienos) – 4,5 bs (1,85 Lt.)
• bilietas į teatrą, koncertą – 20-35 bs (8-15 Lt.)
• 10 kiaušinių – 5 bs (2 Lt.)
• 1 l benzino – 3,74 bs (1,54 Lt.) arba – bakas dujų – 20 bs (8 Lt.), bakas benzino – 150 bs (62 Lt.)
• Taxi po centrą – iki 10 bs (4 Lt.), iš centro kur nors toliau – iki 20-25 bs (10 Lt.)
• Skambutis (1 min.) – 1,5 bs (0,62 Lt.), sms – 0,2 bs (0,08 Lt.)
• Butelis alaus – 10 bs (4 Lt.)
• Ledai – 2,5 bs (1 Lt.), 1 rutulys – 6 bs (2,5 Lt.)
• Kava Late – 8 bs (3,25 Lt.)
• Bilietas viešuoju transportu – 1,5 bs (0,62 Lt.)

Mašinos. Jau pastebėjot, kad važinėti dujomis ar benzinu yra didžiulis skirtumas (bakas dujų – 20 bs (8 Lt.), bakas benzino – 150 bs (62 Lt.)) Todėl daugelis čia važinėja dujomis. Mašinos senos kaip pasaulis, autobusai tai išvis čia iš karo maro bimbalo laikų. Dūmai juodut juodutėliai – kaskart stebiuosi, kaip jie užpūškuoja į stačius kalnus. Kalbant apie užteršumą – Vilniaus senamiestis 12 arba 17 val vakaro – nuolatinė būsena Cochabambos gatvėse. Mašinų labai daug, daugelis yra labai senos, arba tokios naujos, bet kur labai jau didelės (pikapai, ar kaip jie ten vadinas, tokie su atvira bagažine) kurie irgi teršia daug. O dar prisideda dulkės (dėl didelio vėjo čia nolat yra dulkių debesis), saulės karštis ir pabandyk prasieiti vidurdienį gatve – mirtis alyvose.....

Sveikata. Labai daug žmonių turi problemų su akimis. Viena iš dažnų ligų – katarakta ir pan. Sako dėl tų dulkių. Baltoji akies dalis dažnai būna pageltusi, iššokusiomis kraujagyslėmis. Ir t.t. Vienas vaikas centre turi daug karpų ant rankų. Dalį jų nusikrapštė. Žodžiu vaizdelis nekoks. O karpos juk persiduoda nuo prisilietimo. Tai organizuosim, kad nuvežtume jį pas gydytoją, kad užšaldytų azotu. Ar ką nors padarytu. Problema ta, kad jos atsinaujina, jei nesisaugai. Na bet žiūrėsim. Kai būnam su vaikais plaukus būnam susirišusios, nes nežinia, kokių vabaliukų tie vaikai turi (kaip ir Lietuvoj..). Jau turiu vieną kontaktą su gydytojais. Tai organizuosim, kad atvyktų į centrą ir atliktų visų vaikų sveikatos apžiūrą. Beje, pirmomis dienomis ėjome į namus, pažiūrėti kur ir kaip gyvena vaikai. Tai vaizdelis toks...... sakyčiau silpnų nervų žmonėms nerekomenduotinas... Nieko tokio baisaus, bet vis tiek sujudina. Mūsų rajone – Alto buena vista (kur gyvena vaikai) – dar yra visai neblogai, nes beveik visi turi savo asmeninius namus, kurie yra iš plytų, stogas dengtas ne šiaudais, o grindys cementinės. Turi elektrą! Sako kad kitur yra daug blogiau – grindys – molis, stogas šiaudai, sienos iš medžio su plyšiais. Na bet tokių aš dar nemačiau. O čia tie patogūs namukai yra miniatiūriniai. Pvz.: viena šeima (mama, tėtis ir šeši vaikai nuo kūdikio iki kokių 12/13 metų) gyvena vienam kambary, kur viskas viename: virtuvė, valgomasis, miegamasis, gyvenamasis ir visi kiti kambariai viename. O kambario dydis tai maždaug toks: telpa viena dvigulė lova, spinta, širma už kurios atskirta maždaug metro plotas ir sukrauti daiktai. Dar šone kur nors mini dujinė. Ir viskas. Daugelis žmonių neturi net tualeto. Gali būti duobė kur vamzdžiu visi reikalai nukeliauja kur nors į iškastą griovį. Ta duobė vietoj būdelės (kaip Lietuvos kaimuose) atitverta medžiaga kuri uždengia maždaug iki pusės. Bet yra namų, kur net tokio įrenginio neturi. Reik suprast kad savo reikalus atlieka kažkur. Laukuose. Bet čia nėra nei medžių, nei aukštos žolės. Čia vien molis, akmenys, ir kai kur žolytė vos vos žalia.
Vandentiekio čia nėra. Perka vandenį iš cisternos (nuotrauka viršuje), ir laiko tokiose bačkose kaip pas mane. Tos bačkos dažniausiai būna iškeltos virš namo (kaip pas mus), bet tame rajone, tai tiesiog ant žemės. Ir eina semti kaskart kaip iš šulinio Lietuvos kaime. Tik tiek, kad tas vanduo bačkoj greitai baigiais, o kainuoja brangiau nei pas mane. Todėl šeimos dažnai būna patenkintos kai lyja, nes turi vandens. Nors vaikščioti tada daros visai neįmanoma. Kaip molio karjere. Gerai jei keliai yra išpilti akmenimis, bet daug kur yra grynas molis. Tai tada griūk negyvas. Aš kol ateinu nuo stotelės iki centro (apie 5 min. kelio) būnu išsimozojusi iki kelėnų. Todėl kelnės visada atraitotos, o mano balti kedai jau tapo rusvai/oranžinės nenusiplaunančios molio spalvos. Ir apskritai čia keliai – kaip kai kurie žmonės pasakytų – ožkų keliai. Jei miesto keliai yra asfaltuoti (duobėti ir nelyginti jau metų metus), keliai vedantys už miesto – sudėti iš cemento blokų (kaip Lenkijoj), tai tokiose atokiose teritorijose/kaimuose keliai geriausiu atveju yra grįsti akmenimis – kaip ožkų keliai (važiuojant mašina nuolat tenka galva tikrinti mašinos stogo tvirtumą).

Punktualumas. Toks dalykas čia neegzistuoja. Jei grįžusi iš Ispanijos tapau labiau atsipalaidavus, t.y. praradau savo savybę būti punktualia….. Tai čia esu labai punktuali (lyginant su vietiniais). Sako “hora boliviana” – “bolivietška valanda” – galioja visur ir visada. Kitaip tariant jei pasakei, kad renkamės aštuntą, tai paskutiniai svečiai ramiai sau gali ateiti pusė vienuolikos. Tikra teisybė. Vieną dieną specialiai rašiausi kas kiek vėlavo. Taigi. Praėjusi savaitgalį buvo vienos bendradarbės gimtadienis. Renkamės vienoj kavinėj aštuntą. Nepasant to, kad pati jubiliatė su vyru ir vienu draugu atėjo punktualiai aštuntą (kas yra labai keista), aš buvau pirmas svečias. Atėjau tik 20 min. vėliau (20.20 val.). Iki devynių buvom keturiese. Tada pradėjo rinktis žmonės: 21.05, 21.15, 21.45, 21.50, 22.10. Paskutiniai atėjo 22.25 val, t.y. vėlavo tik dvi su puse valandos (turi keturis vaikus, tai čia yra jų pasiteisinimas). Kaip jums tai patinka ;)

Dabar kviečiu susipažinti su mano kaimynais iš apačios. Kaip jau sakiau, tai labai maloni šeima, kuri mane globoja, vaišina pietumis, esant reikalui visada parsiveža, jaudinasi, kai vėlai grįžtu ir t.t. Žodžiu atlieka šeimos vaidmenį ;) Turi keturis šunis ir vieną viščiuką. Tetos, dėdės, puseserės ir pusbroliai gyvena gretimuose namuose. Tai svečių niekada netrūksta. Taip pat turi parduotuvytę, jei ko neturi, galiu duoti sąrašiuką ir man parveš. Žodžiu gyvenk ir žvenk ;)

Aš, Daniela (17 m.), Daniel (tėtis), Viviana (7 m.), Siuzana (mama)



Šiandien turėjom šeimyninius pietus. T.y. aš pirma kartą per visą šį laikotarpį gaminau. Anksčiau visada nebuvo būtinybės, nes arba kur nors būdavau išėjus, arba kokį jogurtą turėdavau su sausais pusryčiais ir t.t. Aš neturiu šaldytuvo, tai trim/keturiom dienom (kaip aš mėgdavau daryti Lietuvoj) neprisigaminsi :D Supažindinau su Lietuva, parodžiau nuotraukas, papasakojau svarbiausius dalykus. Žodžiu. Jau žino kas aš tokia ir iš kur. Beje, gaminau makaronus (kaip visada – tai kas lengviausia) su padažu (faršas, daržovės ir pan.). Tai nepatikėsit – stebėjosi kas per patiekas ir sakė kad turėsiu išmokinti. Marco, jei nuspręstum atidaryti itališkų patiekalų kavinę – čia suveiktų ;)

Beje, kadangi dabar rašysiu rečiau nei anksčiau, tai kad nereiktų karts nuo karto tikrinti ar ką parašiau ar ne, galit užsisakyti kad jums automatiškai siųstų naujienas iš mano blogo. T.y. visų istorijų apačioje yra nuoroda – Atom. Ten paspaudi, įvedi savo el. pašto adresą ir gausi žinutę, kai aš parašysiu ką naujo į savo blogą. Taip bus paprasčiau.

Taigi pirmo mėnesio įspūdžiai daugmaž tokie. Turistės laikotarpis baigėsi. Prasideda gyvenimas Bolivijoje. Dabar jau karts nuo karto išeinu ir be fotoaparato. Ir į daiktus žiūriu jau kitomis akimis. Nebesistebiu viskuo kas aplinkui, o priimu kaip yra ir gyvenu su tuo. Išties dirbu daugiau nei priklauso, bet jei rimtai, dėl to ir atvažiavau. Mane čia labai vertina. Jau sakiau, kad nuo pirmų dienų nusprendė man ieškoti vyto, kad pasilikčiau Bolivijoj. Bet perspėjau, kad didelių vilčių nedėtų :))))) Nors vis tiek tikisi kad atvažiavau ne metams, o minimum penkiems. Aš sakiau, kad metus laiko galiu skirti savanorystėms, o paskui jau ir pinigą reik uždirbti. Tai sakė nesijaudink, mes tau ir darbą surasim, viską ko reikia ;)

Tiek šiam kartui.
Iki!
Milisenta

2 komentarai:

Rūta rašė...

laukimas atsipirko su kaupu-toks mano feedback'as i tavo 7 puslapius : )

erika rašė...

Labas Mili,

Labai fainiai ir issamiai viska aprasai..beskaitydama save ten isivaizduojiu...ach, uzsisedejau per ilgai vienoje vietoje...noriu keliauti!