Na bet apie viska nuo pradžių.
Balandžio mėnesio nuotraukos čia / fotos aqui / photos here
Šį kartą šokių nuotraukos be montažo, chi chi chi chi. Jau kuris laikas einu mokytis vieno bolivietiško šokio iš Tarija (tariasi Taricha) miesto – chapaqueada (tariasi “čiapakeada”). Kol kas dar tik mokaus ir nelabai kokia iš manes šokėja, bet už kompaniją kur ne kur sudalyvauju :) Rūbus nuomojamės už 20 bs.
Per šį laikotarpį pagaliau atsirado galimybė pakeliauti. O tai jau keturi mėnesiai esu Bolivijoj ir be Cochabambos pažįstu vienintelį Oruro miestą. Net gėda...
Taigi, balandžio 23-28 d. nukeliavau į Aiquile, Sucre ir Potosi. O pasinaudojus ilguoju savaitgaliu – gegužės 1-3 d. nuvykau į La Paz, Copacabana ir Tiwanacu.
Pradžiai susipažinkim su Bolivijos žemėlapiu:
Įdomumo dėlei surašau kelionių trukmę (kilometrų čia niekas neskaičiuoja) ir kainas:
• CBBA – Aiquile – 5 val. – 20 bs.
• Aiquile – Sucre – 5 val. – 20 bs.
• Sucre – Potosi – 2.5 val. – 30 bs.
• Potosi – CBBA – 9 val. – 60 bs. (autobusas/lova, kur sėdynės atsilenkia beveik iki galo ir yra atrama kojoms, paprastas autobusas kainuoja 30 bs.)
• CBBA – La Paz – 8 val. – 43 bs.
• La Paz – Copacabana – 2.5 val. – 25 bs.
• La Paz – Tiwanacu – 1.5 val. – 6 bs.
Ta Bolivija tikrai didelė ir kalnuota... Primenu 1 Lt. = 2.48 bs.
Bendros pastabos:
- Muziejuose visur į bilieto kainą įeina gidas. Man patinka tokia tradicija ;) Tokiu būdu daug ką sužinai.
- Bilietų kainos diferencijuojamos kaip Rusijoj. Skirtumas tas, kad Rusijoj pasakius “Adin bilet” įeisi už rusams taikomą kainą, čia už bolivietę niekad nepraeisi….. Taigi kainos diferencijuojamos – vietiniams pigiau, užsieniečiams dvigumai brangiau. Pirmos kelionės pabaigoj, kai jau buvau aplankiusi milijoną muziejų netyčia išsiaiškinau, kad mano leidimo gyventi kortelė tinka muziejuose ir bilietus galiu pirkti kaip bolivietė :) Nesutrukdo nei šviesi odos spalva, nei plaukai. Nors vienas pliusas! Kad gaučiau tą kortelę (leidimas gyventi Bolivijoje vienerius metus) du mėnesius myniau įvairių valstybinių institucijų slenksčius.
Apie viską išsamiau :)
NUOTRAUKOS ČIA / FOTOS AQUÍ / PHOTOS HERE
Kelionė Nr. 1.
Aiquile (1 diena) – paprastas kaimas, kur yra labai įdomus tradicinio bolivijos instrumento charango (tariasi “čiarango”) muziejus. Kasmet čia vyksta charango muzikos festivaliai. Butų įdomu kada sudalyvauti…. Įdomiausias sutapimas – paveikslai muziejuje man pasirodė labai pažįstami ir jau matyti. Vėliau išsiaiškinau – tai tapytojo iš mano rajono darbai. Pasirodo čia gyvena jo giminės ar kažkas ir taip platina savo paveikslus. Ta Bolivija pasirodo nėra tokia didelė kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Jau Cochabamboj su tuo susidūriau – visi vienas kitą pažįsta ir visai nesijaučia, kad čia gyvena beveik milijonas gyventojų….
Sucre (2 dienos)
Sukrė (isp. Sucre, keč. Chuqichaka) – miestas pietų Boivijoje, teisminė ir nominalioji šalies sostinė. 247 tūkst. gyventojų (2006 m.). Ji išsidėsčiusi į pietryčius nuo La Paso, faktiškos Bolivijos sostinės. Miestas yra 2591 m aukštyje virš jūros lygio, aplinkiniuose regionuose auginama daug vaisių ir kviečių, todėl pagrindinė Sukrės pramonė – maisto apdirbimas. Taip pat yra aliejaus, cemento, avalynės, tabako pramonė. Mieste yra šalies aukščiausiasis teismas, San Francisco Xavier universitetas (įk. 1624 m.) – viena seniausių aukštojo mokslo institucijų Pietų Amerikoje.
Miestas įkurtas 1538 m. kaip Čukisaka (isp. Chuquisaca). 1840 m. jis pervadintas pirmojo Bolivijos prezidento Antonio José de Sucre garbei. 1809 m. šis miestas buvo vienas pirmųjų Pietų Amerikoje, kuris sukilo prieš ispanų kolonizatorius.
Antonijus Chosė de Sukrė (Antonio José de Sucre y Alcalá; g. 1795 m. vasario 3 d. Kumanoje, Venesuela - m. 1830 m. birželio 4 d. Kolumbijoje) - Pietų Amerikos išsivadavimo kovų lyderis. Sukrė buvo vienas artimiausių Simono Bolivaro draugų ir bendražygių.
Sukrė gimė kilmingoje šeimoje, tuometinėje Naujosios Granados vicekaralystėje. 1811 m. prisijungė prie nepriklausomybės kovų. 1817 m. paaukštintas iki pulkininko, o 1819 m., būdamas vos 24 metų, Sukrė tapo generolu. Po Bojakos mūšio Antonio José de Sucre tapo kariuomenės vadu. 1822 m. vadovavo Kito išvadavime ir laimėjo Pičinčos mūšį. Svarbiausią karinę pergalę Sukrė iškovojo 1824 m. laimėjęs Ajakučo mūšį, į nelaisvę paėmęs vicekaralių ir palaužęs rojalistų pajėgas. Netrukus buvo sukurtos Peru ir Bolivijos valstybės, o Sukrei suteiktas Ajakučo didžiojo maršalo titulas. Po pergalės Ajakuče, Simonas Bolivaras aprašė Sukrės biografiją veikale Resumen Sucinto de la Vida del General Sucre.
1826 m. Sukrė tapo Bolivijos prezidentu, tačiau šalyje netrukus kilo prieš Bolivarą nukreipti judėjimai, ir Sukrė išvyko į Kitą. Vėliau dalyvavo Didžiosios Kolumbijos politikoje. 1830 m. Antonio José de Sucre buvo nušautas netoli Pasto miesto. Jo nužudymo organizavimu kaltinamas Naujosios Granados prezidentas José María Obando. Palaidotas Kito katedroje.
Sukrės vardas įamžintas daugelyje Pietų Amerikos vietovardžių: Sukrė - Bolivijos sostinė, Sukrės departamentas Kolumbijoje, Sukrės valstija Venesueloje.
Baltoji istorinė Bolivijos sostinė. Grožis neišpasakytas. Dėl to ir turistų milijonas. Čia jaučiuosi visai normaliai, niekas į mane nežiūri, nesu kitokia ir išvis, beveik kaip namuose. Bet jei man kas lieptų pasirinkti Sucre ar CBBA – visgi rinkčiausi CBBA. Nežinau kodėl. Bet kažkaip labiau Bolivija :)
- Graži ir nuostabi katedra – bet į vidų taip ir neatsirado laiko užsukti…
- Pilis Glorieta – įvairių stilių mišrainė. Mano knygoj apie Boliviją apie šią pilį rašo: “Tai geriausias pavyzdys, kur turtai ir geras skonis nesutampa”. Na šiaip graži vieta pasivaikščioti, gidė įdomiai pasakojo įstoriją. Kadangi iš manęs nekokia meninkė, tai aš tik suprantu kad čia viskas viename: gotika, bizantija, neoklasicizmas, Venecijos stiklas, veronos marmuras, arabų mozaikos ir minaretai, bet kas su kuo dera ar nedera jau ne mano kompetencijai spręsti.
- Cretacico parkas – dinozaurų parkas :) O jei rimtai, tai čia galima pamatyti 150 skirtingų dinozaurų rūšių apie 5000 išlikusius pėdsakus. Pėdsakai buvo palikti maždaug prieš 65 ir 85 milijonus metų. Maždaug prieš 25 milijonus metų Andų kalnų tektoninės plokštės judėjo ir iškėlė pėdsakus į vertikalią poziciją kaip jie yra dabar. Pėdsakus atrado šalia esančio cemento fabriko darbininkai 1994 m.
- Muziejus – Laisvės namai – kur 1825 m. buvo pasirašytas nepriklausomybės aktas.
Potosi (2 dienos)
Potosi (isp. Potosí, keč. P'utuqsi) - miestas pietvakarių Bolivijoje, Potosi departamento sostinė. Miestas įsikūręs Cerro Rico kalno - sidabro telkinio - papėdėje. Išsidėstęs 3976-4070 metrų aukštyje, Potosi yra antras tarp auksčiausiai įsikūrusių miestų pasaulyje po Peru miesto Sero de Pasko ir kartu pagal gyventojų skaičių yra aukščiausiai esantis tokio dydžio miestas.
1987 m. Potosi miestas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Pavadinimo kilmė. Dažniausiai teigiama, kad Potosi miesto pavadinimas kilo iš kečujų kalbos žodžio, reiškiančio triukšmą. Pasak inkų legendos, XV a. viduryje ištyrę Cerro Rico kalną, indėnai rado jame sidabro gyslų, tačiau pradėję darbus kalnakasiai išgirdo kurtinantį triukšmą ir perspėjimą nekasti sidabro šiame kalne, kadangi jis priklauso kitiems šeimininkams.
Tačiau tiksli Potosi pavadinimo etimologija yra ginčijama. Kai kurie etimologai teigia, kad fonema p'otoj kurtinantį triukšmą galėtų reikšti aimarų, bet ne kečujų kalboje. Kečujų ir aimarų kalbos yra struktūriškai artimos, tačiau nei viena nėra pakankamai ištyrinėta.
Ispanams įkūrus miestą ir pradėjus didžiuliais kiekiais kasti ir eksportuoti sidabrą, Potosi miestas smarkiai išaugo ir tapo vienų didžiausių to meto miestų pasaulyje. Dėl to žodis „potosi“ prigijo kaip bendrinis žodis, pasakiško turtingumo sinonimas. Ispanų kalboje iki šiol vartojamas posakis valer un potosi (lt. būti labai turtingam).
Daugiau informacijos: http://lt.wikipedia.org/wiki/Potosi. Verta paskaityti!
Potosi – Bolivijos turtas. Viskas kas ten yra sukasi apie “Cerro Rico” – kalnas iš kur kasamas sidabras ir kitokie metalai.
- Muziejus – Monetų kalykla – nuo pat pradžių kai įsikųrė miestas, buvo pradėtos klati monetos Potosi mieste. Paradoksas – šiais laikais Bolivija savo monetas kaldina ne savo šaly, nors turi ir medžiagos ir vietos. Tačiau pigiau atsieina gaminti pinigus svetur nei namuose. Vienas kolega sako kad gamina JAV, bet man kažkodėl atrodo kad Čilėj. Bet nesu tikra, taigi informacija netiksli :)
- Kasyklos – ėjau beveik kilometrą po žeme. Buvom maždaug vidury kalno :) Buvom aprūpinti visa reikiama įranga. Šalmų neleido nei minutei nusiimti. O ten viduj tai karšta….. koridoriai siauri. Aš ėjau susilenkus, tai įsivaizuokit kaip ėjo susirietę kiti grupės nariai!!!!! Labai juokinga, cha cha cha. Kalno vidury, kiekvienoj kasyklos šachtoj yra El Tio. Kalnakasiai garbina el Tio (lietuvių kalba šis žodis reikštų „dėdė“). Vietiniams gyventojams jis yra kartu ir dievas, ir velnias. Pagal vietinį tikėjimą el Tio kartu su Pačamama (Žemė Motina) yra visų Cerro Rico kalno turtų savininkas. Kiekvienoje šachtoje yra el Tio statula, kuriai kalnakasiai aukoja kokos lapus, cigaretes ir 96 procentų alkoholį, prašydami apsaugos ir sėkmės (mes, žinoma, irgi aukojom visus tris būtinus elementus). Kiekvieną paskutinę savaitės darbo dieną (šeštadienį) kalnakasiai susirenka prie statulos išgerti kartu su el Tio ir vienas kitu. Jie siunčia gėrimą ratu, po du kartus šiek tiek išpildami gėrimo ant žemės - paaukodami Pačamamai ir el Tio.
Kelionė Nr. 2.
La Paz (1 diena)
La Pasas (isp. La Paz arba La Paz de Ayacucho, keč. Chuqiyapu) – faktiškoji Bolivijos sostinė (pagal konstituciją sostinė yra Sukrė). Gyventojų apie 1 milijoną. Yra tarptautinis oro uostas. Tai pagrindinis šalies ekonomikos centras (sutelkta apie 75 proc. apdirbimo pramonės): išvystyta tekstilės, maisto, odos, avalynės, cemento pramonė.
Mieste klesti amatai, gaminami sidabro, aukso, keramikos dirbiniai. Yra universitetas, nacionalinis Tiwuanaco muziejus, teatrai. Išlikę XVIII a. rūmai ir bažnyčios.
Miestą įkūrė ispanai 1548 metais.
Nėr ką čia daug pasakot apie šitą miestą – daug triukšmo, užterštumo, 4000 m virš jūros lygio, daug mašinų kamščių, reklamų, turistų ir t.t. Kaip bet kuri kita sostinė. Įdomu aplankyti, bet ne gyventi….
Copacabana (1 diena)
Miestas ant Titikakos ežero kranto. Yra įžymi šventykla, kurioje yra inkų palikuonio Francisco Tito Yupanqui išdrožta medinė mergelės statula.
Titikakos ežero salose (jų yra 36) yra išlikusių ikikolumbinės kultūros statinių liekanų.
• Saulės saloje (isp. Isla del Sol) yra išlikusių ikikolumbinės architektūros statinių: Pikokayna šventykla, Yumani laiptai. Pagal inkų legendą nuo šios salos prasidėjo inkų imperija. Teko aplankyti tik pietinę salos dalį, nes buvau tik viena dieną, norint aplankyti visą sala, geriausia mínimum turėti dvi dienas. Kitam kartui liko. Visiška ramybė….
• Mėnulio sala (isp. Isla de la Luna) yra netoli nuo Saulės salos, joje taip pat yra išlikusių ikikolumbinės kultūros statinių – nuotraukoje su rėmeliu :)
• Suriki (isp.Suriqui) – dar žinoma Isla Paco pavadinimu. Sala žinoma dėl laivų, gaminamų iš nendrių. Šios salos gyventojai pagamino laivus Ra I ir Ra II žymiam norvegų keliautojui Turui Hejerdalui, plaustais iš nendrių perplaukusiam Atlanto vandenyną. Nuotraukose kur matosi dvi salos iš nendrių dirbtinės –turizmui, čia žmonės išų tikrūjų negyvena. Bet Suriki – kol kas dar neteko būti – iš tikrųjų gyvena ir dirba žmonės. Lieka kitam kartui :)
Tiwanacu kultūros archeologinis centras (1 diena)
70 km. nuo La Paz miesto yra vietovė, kurioje išlikusi priešinkinės Tiwanaku kultūros liekanų, įspūdingi monolitai, Saulės vartai (isp. Puerta del Sol), Akapana piramidė. Yra archeologinis muziejus. Užsieniečiams įėjimas – 80 bs., bet aš su savo koretele įėjau kaip vietinė už 10 bs. ;)
Kaip visada, neturiu laiko išsiplėtojimams :) Trumpai ir aiškiai. Turit klausimų – klauskit!
Ate!
Milisenta
1 komentaras:
geeeeeeras ir pagaliau!
Rašyti komentarą