2009-07-28

Nr. 28. Dinozaurų, akmenų, fosilijų, tinkus... miestas


Torotoro – mažiausias nacionalinis parkas Bolivijoje. Liepos 24 – 26 dienomis buvo Torotoro kaimo tradicinė Šv. Santiago šventė. Paprastai kaimas yra visiškai tuščias, bet tą savaitgalį buvo daug turistų, tiek vietinių, tiek iš užsienio.

Kadangi važiuoti sugalvojau paskutinę mintuę, tai nebuvau rezervavus nei nakvynės, nieko. Ir pirmą kartą po beveik septynių mėnesių į kelionę po Bolivijos apylinkes išsiruošiau viena. Na ir nieko neatsitiko, grįžau sveika ir gyva, susipažinus su daug šaunių žmonių.

Atstumas nuo Cochabambos tik 130 km., bet kelionė trunka net apie 5 val. Todėl, kad kelias yra akmenimis grįstas (ir tai ne visur), labai vingiuotas, todėl vidutinis kelionės greitis 30-40 km./val. Tai čia žiemos metu, o vasarą, t.y. lietingojo sezono metu kelionė gali užtrukti ir iki 9 val.

NUOTRAUKOS ČIA / FOTOS AQUI / PHOTOS HERE

PENKTADIENIS

Atvykus iškart ėjau ieškoti nakvynės ir aišku viskas buvo užimta. Buvo laisvų lovų bendruose kambariuose, t.y. kur reiktų miegoti vienam kambary su dar 5-6 nepažįstamais žmonėmis. Kadangi buvau viena, tai nusprendžiau nerizikuoti. Ir man pasiūlė vieną kambarį nepritaikytą turistams. Aš sakiau, kad man parodytų. Tai buvo kambarys namo dalyje iš molio. T.y. sienos iš molio, grindys – ąsla, lubos pusiau iš molio ir šiaudų. Kampuose bulvės, kastuvai, kauptukai ir kiti lauko darbo įrankiai. Prie lubų kabo trys kryžiai, relikvijos iš nežianu kiek metų atgal… Ir plius! Be elektros!!! Na aš kaip skautė, paklausiau ar turi žvakę, susiderėjau, kad sumažins kainą ir apsistojau šitam kambary viena, kur duris iš vidaus teko atremti lenta, kad užsidarytų :D

Turismo centre pasakė, kad ekskursijos organizuojamos iš ryto ir kaži ar berasiu grupę tą pačią dieną. Na tai pradėjau pažindintis su kaimu. Tą padariau per 10 min.

Kaime buvo vienas muziejus, taigi susiruošiau į tą akmenų ir fosilijų muziejų. Ten viską aprodė irgi per kokias 10-20 min…. Na galvoju ką čia dabar veikti! Dar net vakaras neatėjo…. Muziejuje gidu dirbantis vyriškis pradėjo mane kalbinti iš kur esu, ką jau mačiau, koks nuostabus šitas kaimas, puikiausias egzempliorius Bolivijoje, kur yra viskas viename: archeologija, paleontologija, speleologija, geologija... Taigi man parekomendavo kur nueiti ir ka galima pamatyti.

Po kurio laiko kaime sutikau tą patį gidą, tai jis mane nuvedė prie dinozaurų pėdsakų, toliau užrodė kad pati aičiau kalno šlaitu ir ieškočiau skambančių akmenų ir erozijos raštais išpaišytų akmenų. Anksčiau Torotoro teritorijoje buvo jūra ir tirpstant ledynams slinkdamos žemės plokštės suformavo kraštovaizdį koks yra dabar. Kadangi anksčiau buvo jūra, tai todėl yra daug jūros gyventojų fosilijų. Dinozaurų pėdsakai išlikę anksčiau veikusio ugnikalnio išsiveržimo dėka. Na žodžiu, akmenų, žemės ir uolų tyrinėtojai čia tikrai nerastų laiko nuobodžiauti, na bet aš per daug nesiplėsiu….

Jei ką domina visokie dinozaurai, jų rūšys, pėdsakai, amžius ir t.t. galit pasiskaityti Vikipedijoj ČIA

Kaip ir kiekvienoj kaimo šventėj visi aplikui geria chicha (liet. čičia) – gėrimas maždaug kaip alus iš kukurūzų, šoka savo tradicinius šokius ir vakare groja folklorinė muzika. Aš nuėjau anksti miegoti į savo molinį kambarėlį ir miegojau net 10 valandų, juk reikia pateisinti miegančios gražuolės vardą :)

ŠEŠTADIENIS

Iš pat ryto prisistačiau į centrinę gatvę ieškoti grupės ekskursijai. O gidas iš vakar dienos manęs jau belaukiantis ir nurodė grupę prie kurios aš galiu prisijungti, nes jau vakar suderėjo su tos grupės gidu. Aš nieko neklausinėjus ir patenkinta iškeliavau su ta grupe – 25 turizmo studentai iš Cochabambos San Simon universiteto. Puikiai nusiteikęs jaunimas, mėgstantis keliauti. Kaip tik man tinkama kompanija :)

Einant prie tikslo – Torotoro kanjonas ir Vergel (liet. Verchel) kriokliai – pakeliui apžiūrėjom dinozaurų pėdsakus (kitus nei aš vakar), natūralius gamtos pastatytus akmeninius tiltus, geologinius sluoksnius ir t.t. Atėjus prie 200 m. aukščio kanjono atsivėrė nuostabūs vaizdai. Galvojau, kad čia ir yra galutinis tikslas, bet pasirodo ne! Teko nusileisti į pačią kanjono apačią stačiais akmeniniais laiptais ir atsidūrėme prie nuostabių, nors ir nedidelių “Karvės nosies” krioklių. Grožis ir didybė neišpasakyta. Nuostabiai praleidom laiką, pailsėjom ir………… teko lipti atgal į viršų……. Jei jau vietiniams buvo sunkoka užkopti, tai aš kas penkis žingsnius turėjau ilsėtis. Mano plaučiai juk nepratę tiek dirbti 2700 metrų aukštyje…. Na bet šiaip ne taip užkopiau ir galiu pasakyti, kad tikrai verta. Būtinai pasitengsiu grįžti.

Viršuj vidury laukų vaikai pavėsinėje pardavinėjo gaiviuosius gėrimus. Vaikai ateina čia iš aplinkiniuose laukuose esančių namukų, kur jie ir gyvena. Žemė kieta, augalai su spygliais, o jie sau kaip gazelės basomis bėgioja….

Vakaras toks pat kaip ir vakarykštis – šokiai, folkloras, chicha... Šįkart miegojau tik 8 valandas…

SEMADIENIS

Vėl iš pat ankstyvo ryto prisistačiau į centrinę gatvę ieškoti kitos grupės kitai eksursijai (studentai jau buvo buvę ten kur aš norėjau). Taigi pralaukus maždaug bolivietšką valandą galų gale išsikrapštėm. Pasisekė, kad 5 žmonių grupelė ieškojo gido ten kur ir aš norėjau. Ir vienas vaikinas iš tos irgi studentų grupės mane pažino iš chapaqueados (pasirodo ten pat šokam, bet kad jie visi panašūs, tai aš nelabai ir pažinau…). Bet kokiu atveju jie buvo su mašina, tai aš po ekskursijos kartu su jais grįžau į CBBA. Na o ekskursija buvo į olą Umajalanta (liet. Umachalanta).

Leidomės beveik 200 metrų po žeme, kur galėjome grožėtis požemio grožybėmis: stalagtitai, stalagmitai, požeminė upė, požeminis ežeras su aklomis baltomis žuvimis. Aplankėme 8 erdvias sales po žeme. Tikrai įspūdinga šliaužti, ropoti tarp akmnų ir didžiulių uolų žinant, kad įlindus pro viena pusę atsidursi kitoje, dar įdomesnėje.

Ola žinoma jau nuo šešiasdešimtųjų metų, tačiau nacionalinis parkas atidarytas tik aštuoniasdešimtaisiais, todėl deja deja, bet daug stalagtitų ir stalagmitų yra nulayžyta ir apdaužyta, sienos aprašinėtos. Žinant, kad stalagtitai ir stalagmitai paauga maždaug 1 cm. per 400 metų….. sustingsti žiūrint kaip lašas po lašo lėtai laša....

Moksliškai (iš vikipedijos):
Stalagmitas (graik. stalagma – lašas) – karstinių urvų dugno vertikalus išsikišimas. Būna stulpų, kūgių ir kitokio pavidalo. Susidaro tose vietose, kur nuo urvo lubų laša karbonatų arba druskų prisotinto požeminio vandens lašai ir vanduo išgaruoja.
Stalaktitas (gr. stalaktos (Σταλακτίτης), „lašantis“, angl. stalactite, ru. сталактит) – kabantis urvinis darinys, paprastai cilindro arba kūgio formos, susiformavęs nuo lašančio vandens, kuris prasisunkia per karbonantingas uolienas ir palieka ant stalaktito paviršiaus mažą ploną kalcito sluoksnelį. Taip pamažu stalaktitas „auga“. Ilgiausias žinomas stalaktitas yra 20 m ilgio Brazilijoje.

Prieš išvykstant iš Torotoro dar sustojom akimirkai susipažinti su „tinkus“ tradicija. Kečua kalba tinkus reikškia – kova (muštynės). Kraujas įpatingai svarbus elementas, nes tai kaip auka pachamama (motinai žemei). Kiekvienos muštynės baigiasi rankos paspaudimu ar net apsikabinimu, nes jei buvo kraujo tai visi labai laimingi. Tai čia šventės metu, legaliai, kaime. Tačiau tikrosios tinkus tradicijos iš neatmenamų laikų pagrindinis elementas – mirtis. Būtinai turi būti nors vienas mirusysis. Dabar dėl žmogaus teisų ir visų šitų dalykų tokios muštynės yra uždraustos, tačiau kaimiečiai susirenka atokesnėse vietovėse kur nėra policijos ir ten tukrai būna mirusių. Ir niekas nieko neskundžia, nes čia tradicija ir tai priima kaip auka ir padėka Motinai žemei... O jau atrodo, kad koridos tradicija Ispanijoj žiauri... Pasirodo būna ir blogiau.

Tinkus muštynės būna su tokiom kumštinėm pirštinėm iš kietos odos ir vielos. Vos vos telpa ant kumščio, nėra tokios didelės kaip bokse. O jų kepurės irgi iš kietos odos ir beveik atstoja šalmą. Tinkus muštynės yra kumščiais ir be jokių taisyklių.

Na o čia kaime, tai mušasi paprastai, be piršinių, be nieko. Paprastuoju legaliuoju būdu...

video

video

Šiam kartui tiek.
Iki!

2 komentarai:

Rūta rašė...

bet taves bolivieciai tikrai badu nemarina, matos, kad myli ;D

p.s. noreciau as ten pasikarstyt ant olu, jega atrodo, o ir kambarelis smagus toks, mielai pagyvenciau savaite kokia;p

Milisentam rašė...

Ačiū už komplimentus ;)

Čia daug kas gyvena tokiuose ne tik kambareliuose bet ir namukuose. Nei tapetu, nei užuolaidų, kartais net langų nėra (arba labai mažyčiai)...