Pasivaiškčiojimas/paplaukiojimas Kopriuliu kanjonu (Turkija)

2010 gegužė. Įrašas numeris du. Hurgada. Egiptas.

Hurgadoje darbas toks pat kaip ir Šarm el Šeiche, tiesiog po visų nuotykių su ugnikalniu maniau čia bus paprasčiau. Bet pasirodo, ne tik gamta gali šposų prikrėsti, bet galiu pasakyti, kad mūsų turistai lietuvaičiai irgi išradingi, taigi rutininis darbas nelabai ir gresia. Žinoma apie visus nuotykius nepasakosiu, nes paprastai tie nuotykiai būna įdomus tik tą darbą dirbančiam, o ne visiem aplinkui. Čia tas pats kaip mokytojai namie pasakoja visas mokinių išdaigas namiškiams ar biurokratinėj įstaigoj sėdintis apie savo popieriukų nešiojimą iš vieno kabineto į kitą ir kokios naujausios paskalos ir t.t. ir pan. Taigi apie darbo subtilybes kada nors papasakosiu prie arbatos puodelio jau susitikus. O dabar labiau norėčiau atkeipti dėmesį į arabiško krašto specifiką. Visgi tai: musulmoniška, karšto klimato, trečio pasaulio, istorinio paveldo šalis.

Musulmoniškas kraštas. 91 % šalies gyventojų išpažįsta islamą. Mečetės ant kiekvieno kampo išties stebina, net ir pati mažiausia, bet būtinai kiekviename rajonėlyje bus mečetė. Jų čia visur daug. 5 kartus per dieną muedzinas kviečia maldai visus tikinčiuosius – senaisiais laikais iš minaretų, dabar dažniausiai būna paleidžiamas įrašas. Penktadienį būtina diena bendruomenės maldai mečetėje, kuomet imamas (asmuo vedantis maldą) sako pamokslą. Moterys į mečetę teoriškai irgi eina, joms būna atskira patalpa su atskiru įėjimu, bet kiek mačiau išeinančių vyrų iš mečečių moterų kol kas dar nemačiau. Taigi vis dar lieka mistika kaip ten su tomis moterimis mečetėje. Kadangi ir katalikai ne visi sekmadienį eina bažnyčion, taip ir su vietiniais gyeventojais ypač Hurgadoje, kur vietinių gyevntojų beveik nėra, nes visi yra atvykėliai iš Kairo, Aleksandijos ar pietinio Egipto provincijų. Daugelio žmonos su vaikais paliktos jų gimtuosiuose miestuose, o jie pradirbę pusantro mėnesio gauna savaitę atostogų ir keliauja aplankyti šeimų. Va taip ir sukasi ratu.

Moterų tradicinis rūbas hidžaba yra labai populiarus moterų tarpe. Ir nors yra trys skirtingi būdai (uždengti plaukai, pečiai, veidas), tikrai daug moterų renkasi patį konservatyviausiąjį būdą, kuomet matomos lieka tik akys. Nuo ko tiksliai priklauso kaip rengiasi moteris turbūt žino tik jos pačios. O vyraujanti nuomonė yra tokia, kad tai priklauso nuo tradicijų šeimoje. Šeima Egipte vis dar turi labai didelę įtaką kasdieniniam egiptiečių gyvenimui. Dažnai net ir šiomis dienomis nuotaką parenka tėvai.

Labai religingą vyrą galima atskirti pagal gumbą kaktoje. Kai muslmonai meldžiasi, jie kakta turi paliesti žemę, o dažnas dar ir akmenį iš Mekos pasideda, taigi nuo dažno lietimo kakta žemę ar akmenį dažnai lieka mėlynė ar gumbas.

Karštas klimatas. Nepatikėsit, bet įžvelgiu labai karšto klimato privalumus :) Dvi savaites temperatūra buvo apie keturiasdešimt ir daugiau. Karšta kaip pekloj (nors iš kur aš žinau, juk ten nebuvus), na bet vis tiek – jaučiausi kaip nuolatinėje pirtyje dieną naktį. Galvojau, kad visiškai ištirpsiu ir liks iš manęs tik šlapia bala. Dabar galiu pasakyti, kad išgyvenau, nepasikeičiau, bet užtat mėgaujuosi šilkine oda :D Tikrai! Kaip po geros pirties su druska ir medumi. Lygi, graži, skaisti. Jeigu tiek Bolivijoj, tiek Ispanijoj skųsdavausi, kad senstu ir raukšlėjuosi, čia visai ne :) Gal plius dar padeda visokie kremukai iš simondsijų (jojoba) ir alijošiaus iš natūralių aliejų fabrikėlio. Taigi tiek, kiek praėjusiais metais susiraukšlėjau dabar po truputį atsistatinėju. Na bet pernelyg nesigirsiu, kad neišnyktų efektas :D

Trečio pasaulio šalis. Egipte yra apie 80 mln. gyventojų, iš kurių 50 % gyvena skurdžiai. Manau šie skaičiai nusako viską ir atvykus jau nebereikėtų stebėtis nuolatinėmis nebaigtomis statybomis ir šiukšlių krūvomis ant kiekvieno kampo. Žinantiems Maslow piramidę akivaizdu, kad dar daug laiko praeis kol egiptiečiai pakils aukščiau pirmo laiptelio, nes natūralu, kad svarbiausia turėti sotų pilvą ir stogą virš galvos, o tik tada jau bus galima pradėti galvoti apie aplinkos tvarkyma ir pan. Tiesa?

Šiukšliadėžės centrinėje Hurgados gatvėje, kur turistai kviečiami rūšiuoti šiukšles (nors žinoma vėliau visos šiukšlės suverčiamos į vieną krūvą)

Gyvenamųjų namų skersgatviuose šiukšlių krūvos nuolatinė kačių buveinė.

Istorinio paveldo šalis (must to see). Nesvarbu ar patinka/nepatinka dykuma, Raudonoji jūra, paplūdimiai, šiukšlės, priekabūs prekeiviai, tačiau Egipto istorijai ir jos paveldui lygių turbūt daugiau niekur nerasime. Taigi perkaičius mokyklinį istorijos vadovėlį pirmyn į Kairą apžiūrinėti piramidžių (vienintelis išlikęs senovės istorijos stebuklas – Cheopso piramidė), sfinksą ir žinoma visus 120 tūkstančių eksponatų Egipto istorijos muziejuje, tame tarpe ir garsioji Tutanchamono kaukė, 110 kg. sveriantis auksinis sarkofagas ir kiti įspūdingi radiniai. O visi kurie perskaitė Mika Valtere knygą „Sinuhe egiptietis“ turi susipažinti su Luksoru – Naujosios karalystės laikų Egipto sostine Tėbais. Šiam kartui tiek.

Na o dabar šiaip kasdieniniai pastebėjimai:

• Vairavimo įgūdžiams Egipte neprilygsta nei viena Europos šalis. Čia visi važiuoja kas kaip nori, kur nori, o pėstieji tai kėgliai, kuriuos reikia numušti. Visoj Hurgadoj yra gal 5 šviesoforai, kurie savo funkcijos vis tiek neatlieka. Na bet statistiškai čia avarijų įvyksta mažiau nei Lietuvoje. Turbūt todėl kad čia nuolatinis budrumas garantuotas. Beje, sakoma, kad garsino signalo nebuvimas didesnis nuostolis negu sugedę stabdžiai :)
• Vakarais daugelis vyrų renkasi „coffee shop‘uose“, kur bendrauja, rūko kaljaną ir geria juodą arbatą su mėtomis. Moterų tokiuose vietose nepamatysi.
• Apie priekabius prekeivius ar įkyruolius vietinius net neužsimenu. Atvykusiems iš provincijos kurortas jiems rojus akims. Čia visos turistės apsinuoginusios kiek tik įmanoma visiškas kontrastas konservatyviems Egipto miestams. Todėl visokie „smile“, „your eyes are beuatiful“, „I love you“, „are you married?“ ir t.t. ir pan. UŽKNISA. Atsiprašau už nemandagų išsireiškimą..... Čia turbūt labiausiai atsibostanti darbo dalis nuolat šypsotis, nes tik tokiu būdu gali sutvarkyti visus reikalus čia ir dabar.

Nuotraukas kaip visada dedu ten pat. Naujų albumų nekuriu, o tik papildau jau esančius.

Pabaigai šeimyniškas vaizdelis iš pajūrio:

NAUJAS ETAPAS. 2010 04 07-23. Įrašas numeris vienas. Šarm el Šeichas. Egiptas.

Naujas darbas, nauja vieta. Metų savananorystę Bolivijoje keičia darbas turizme. Kaip puiku, daugelis pagalvos, juk pagal specialybę. Ar tikrai taip? Hmmm.... manau nuspręsti bus galima sezono pabaigoje, o ne spėlioti sezono pradžioje. Bet kokiu atveju, grįžus po pertraukos krizės Lietuvoje nepajutau ;)

Dėl ilgų abejonių, kuri bus mano kryptis teko domėtis ir Turkija, ir Egiptu. Įdomu ir tas, ir anas, nes nebuvau buvus nei vienoj iš jų. Arabų šalys. Keletos dienų mokymai vyko Hurgadoje, kur galėjom stebėti gidų/atstovų darbą, dalyvauti ekskursijose. Nuotraukomis (žiūrėti čia) nesugundžiau važiuoti į Hurgadą :) Nagi grįžus iš Bolivijos ir čia tarp penkių žvaigždučių viešbučių ieškojau ko nors akiai pažįstamo. Ilgai ieškoti neteko. Tereikia žvilgterėti į skersgatvį ar pereiti iš centrinės turistams skirtos gatvės į gyvenamųjų kvartalų rajonus. Taigi Hurgadoje jaučiausia gerai. Gal net ir patiko. Nors prie dykumos visgi reikia priprasti....

Galiausiai, po šimtą kartų keistos datos ir krypties – iškeliavau į Šarm el Šeichą, su mintimi čia dirbti visą vasarą. Taigi tik atvykus, intensyviai pažindinausi su viešbučiais, ekskursijomis, aplinka ir t.t. Tame tarpe: išsisukau koją, pamečiau savo saulės akinius, „vestuvinį“ žiedą, išsiveržė ugnikalnis Islandijoje ir t.t. Vienu žodžiu – veiksmo daugiau nei galėjai numatyti.

Trumpai apie dvi savaites Šarm el Šeiche. Tai kurortas pastatytas maždaug prieš 30-40 metų skirtas turizmui plėtoti (turizmas yra trečias, po Sueco kanalo ir naftos pajamų šaltinis Egipte). Taigi ir vietiniai gyentojai čia visai ne vietiniai, o atvykėliai iš viso Egipto (Kairas, Aleksandrija, Nilo slėnis, dykumos beduinai...) dirbti turzmo sferoje: taksistai, kambarinai, administratoriai, pardavėjai, gatvių prižiūrėtojai, žolės pjovėjai, sankryžų saugotojai ir visa kas tik nori. Juk Egipte žmonių daugiau nei darbo vietų. Tai ir dirba visi tą patį po penkis žmones, bet vis tiek dorai darbo nepadaro. Na bet tiek to, nesiplėsiu.

Išsukta koja. Lipau į Mozės kalną, viena iš ekstremalesnių ekskursijų (7 km., 4 val. lipimas į kalną), na bet negi man skautei yra kas nors, ko aš negalėčiau. Žinoma, su sandsalais kopti į kalną nebuvo pati protingiausia mintis, bet kas galėjo pagalvoti, kad reikia vežtis žygio batus į darbą ant jūros kranto lankant turistus viešbučiuose, kur tik baseinai ir veja. Dabar jau žinau, kad reikia. Kitam kartui. Koją tik stipriai nikstelėjau, nieko labai rimto. Savaitę pašlubčiojau, o dabar jau viskas gerai, tik reik pasaugot ir tiek.

Saulės akiniai. Atrodo kas čia tokio, bet žinant kaip aš nemėgstu parduotuvių, kaip man sunku apskritai išsirinkti akinius, ir dar plius tai tie akiniai, kurie mane visus metus gelbėjo nuo Bolivijos saulės. Tada visai supranti kaip galima prisirišti prie daiktų. Bet čia dar ne istorijos pabaiga. Reik juk pirktis naujus, Egipto saulė nors ir ne taip arti kaip Anduose, bet irgi gerai paspigina. Turguj akinių nuo saulės neperku, nes noriu turėti sveikas akis, o ne šiaip patamsintą stiklą nešioti. Vien žo.... Jau turiu kitus, žymiai brangesnius nei aš kada galvočiau mokėti už akinius, na bet sąžinę raminu draugių patarimais: juk ant nosies nešiosi, o ne po skvernu paslėpus, ką nors iš Chanel turėtų turėti kieviena moteris, juk ne vienai dienai ir t.t..... Nors mano reibaniukai irgi geri buvo... Tikiuos po kokios savaitės sąžinė nutils :)

„Vestuvinis“ žiedas. Egipte vyriškosios giminės atstovai tokie pat kaip ir Bolivojoj, bet konkretesni. Čia iškart klausia ar ištekėjus, ar turi draugą... Matyt tingi žaisti su jau „neliečiamom“ :) Kadangi aukso nenešioju, išsirinkau tokį tinkamiausią sidabrinį žiedelį, kuris neginčijamai patvirtina mano žodžius, kad esu ištekėjusi, ir tokiu būdų kas trečio kalbintojo eina atsikratyti. Šarm el Šeiche vietinių moterų tikrai mažai, nes jos dažniausia likuios namuose (kaire ar kur kitur) prižiūrėti vaikų ir namų. Taip pat gi pagal musulmonus jos labai užsidagsčiusios, tai tokiuose kurortuose vyrmas yra rojus, kur prieš akis atsveria tokios grožybės. Taigi va. Bet žiedą aš pamečiau. Dabar kitą užsidėjau, bet kad jis toks nevisai. Na bet vis tiek tikiuos savo funkciją atliks ;)

Ugnikalnis. Ot privirė tas ugnikalnis košės. Daugelis nė nežino, kur ta Islandija. O jau norint atsiminti ugnikalnio pavadinimą, tai reik būt pamišusiu dėl ugnikalnių. O mums tas ugnikalnis – daug daugiau darbo, nuolatinės „ekskursijos“ po viešbučius, nepatenkinti turistai, pretenzijos, isterijos, maža supratingumo. Oij, kaip džiaugiuos, kad iš to milijono žmonių, bent keli buvo supratingi ir tai dar leidžia daryti išvadą, kad yra ir normalių žmonių :D Juokas juokais, ir aš pasimesčiau kai skrydis namo būtų nukeltas neapibrėžtam laikui arba namo teksrtų skristi keturiom dienom anksčiau nei baigias atostogos. Vai vai, jau tos gamtos tikrai nenumatysi. Ne cunamids, ne audra, ne potvynis, o kažkoks ugnikalnis. Vat kaip būna.

Jei tikėčiau ženklais, tai po visų tokių istorijų galvočiau, kad šis darbas ne man (juk tiek visko manęs laukia Lietuvoj, kiek galėčiau padaryti...), bet kadangi aš neprietaringa, tai gyvenkime šia diena, juk kiekvienai dienai gana savo vargo.

Nr. 38. Kitoks gyvenimas

Sakoma, kad visokie pamokantys straipsniai ar moralai baisiai jau nuobodūs ir savo rezultato nepasiekia. Iš serijos: „jei tau atrodo, kad gerai gyveni – atvažiuok čia“ arba „tau trūksta gyvenime iššūkių, nori nuveikt ką nors daugiau nei sėdėti 8 valandas prie kompiuterio – pagalvok kuo gali prisidėti“ arba „pakeisk savo sotų ir patogų gyvenimą į purvą, smurtą ir skurdą“ arba..... na čia galėčiau prigalvoti milijoną, bet tiek to.... kadangi jau buvau sukritikuota – į banalybes nesigilinsiu. Na bet apie praėjusios savaitės įspūdžius būtinai, net privaloma kaip nopriu pasidalinti.

Praėjusi antradienį buvau turbūt pačioje nejaukiausioje Bolivijos vietoje kokias per visus šiuos metus pažinau. Ka reiškia nejauki? Čia galėtų sutilpti daug tokių žodžių ar frazių: užterštumas, kokainas, alkoholis, smurtas, prievarta, bevertis gyvenimas, savižudybės, didžiulės algos, šiukšlės iš šachtos, darbas šaltoje upėje ar tamsioje ir drėgnoje šachtoje, neįgalumas, prostitucija, viduriavimas, reumatas, nepasinaudojimas galimybėmis, ES pagalba, yra tik viena religinė bendruomenė, 4000 mvjl ir t.t. ir pan.

Trumpai apie viską:

Ø Huanuni – 4000 metrų virš jūros lygio esantis šachtininkų kaimelis, kur yra viena didžiausių mineralo iš kurio gaminamas alavas kasyklų ne tik Bolivijoje, bet ir Pietų Amerikoje. 30000 gyventojų, 3 mokyklos. Vidutinė šachtininko alga 10-12 tūkstančių bolivianų (vidutinė boliviečio alga1-2 tūkstančiai bolivianų).

Ø Daugelio žmonių gyvenimas susijęs su šachta. Gimusių vaikų ateitis jau nulemta. Gyvenimo ratas uždaras ir pastovus. Gimiau, užaugau purvynėj, tėvui susirgus nuo jaunumės pradėjau dirbti šachtoj, man susirgus mano vaikai pradeda dirbti šachotoj... Jei susitaupiau pinigų, tai gal Cochabamboj turiu kokį namą, kurį pasistačiau per šituos darbingus metus. Bet jei netaupiau, viską išvaiščiau per šventes, netekus darbo – gyvenu gatvėj. Būtų galima parašyti – „įrašas iš dienoraščio“. Juokas pro ašaras.

Ø Pagrindinės ligos: diarėja (pastovus viduriavimas) nuo kurios miršta daugybė vaikų; pneumonija (stiprus plaučių uždegimas) nes didžiąją metų dalį yra labai šalta, o namuose šildymo niekur nėra ir reumatas, kuriuo dažniausiai suserga moterys, kurių darbas – upėje ieškoti mineralo arba upėje jį plauti. Upė labai šalta.

Ø Plačiai paplitęs alkoholizmas ir narkomanija. Populiariausi narkotikai – marihuana ir kokainas. Kadangi tėvai uždirba daug, vaikai gali sau leisti įsigyti šio stipraus tarp skurdžių gyventojų nepaplitusio narkotiko. Blogiausia tai, kad išvažiuojant iš miestelio tikrinami daiktai ar niekas neišsiveža mineralo, tačiau įvažiuojant į miestelį niekas nieko netirkina, taigi gali įvežti visko ko širdis geidžia.

Ø Miestelis visiškai užterštas. Visa namų kanalizacija per miestelį vingiuojančiais kanalėliais nuteka į upę (tualetų daugelyje namų nėra). Visos atliekos iš šachtos upe atiteka į miestelį. Patys gyventojai savo šiukšles irgi meta kur papuola ir į tą pačią upę. Kaip sako daugelis atvykusių tyrinėtojų – šaltis čia pagrindinis gelbėtojas. Nes jei būtų karšta, tai nuo bakterinių ligų jau seniai būtų visi išmirę. Net kai šalta jaučiasi nuolatinė smarvė miesto gavėmis. Geriamas vanduo irgi yra užterštas. Sako kad yra kažkur šaltinis ištekantis iš kalno, bet ir jis nėra švarus. Ore nuolat pilna dulkių, nes vėjas nuolat nešioja iš šactos supiltą atliekų smėlį nuo kalno šlaitų.

Ø Daugelis produktų miestelyje yra pakankamai brangūs dėl didelių transportavimo kaštų. Vaisiai ir daržovės kur ir taip nėra boliviečių kasdienybė, čia dar retesnis produktas.

Ø Europos sąjungos suteikta pagalba gerokai palengvina kai kurių socialinių sluoksnių būklę. Ypač projektui su neįgaliais vaikais – iš ES pinigų pastatytas visas neįgaliųjų centras ir plius vidaus įranga.

Na bendrais bruožais tai būtų toks mano įspūdis. Net ir aš turbūt nesiryžčiau ten praleisti metus laiko savanorystėms. Na mėnesiui, dviems savaitėms gal ir susiruoščiau, bet ilgesniam laikui būtų sunkiau. Pvz. Dabar ten esanti seserų kongregacija nuo sausio mėnesio jau išsikeli (įsikurs kitą brolių kongregacija), nes daugelis vienuolių nenori ten gyventi, o os kuriso nori – negali, nes ten būnant susirgo. Kadangi miestelis yra 4000 mvjl. dalis žmonių tiesiog negali ten gyventi. Dėl abai aktyvaus gyvenimo ritmovienai seseriai vos neįvyko infarktas (gyevno tris metus ten), todėl dabar jau ten uždrausta važiuoti. O jei važiuoja vartja vaistus nuo širdies. Kitai seseriai matyt dėl slėgio ar kitų su aukšču susijusių priežasčių beveik nebegirdi viena ausimi...

Na koks susidarė įspūdis?

37. mmmmmmmmmm

Siandien pasvepluosiu...
Esu ne prie savo kompiuterio ir neturiu lietuvisko raidyno..

Na as jau nelinkusi nesilaikyti pazadu.... bet geda prisipazini... apie bolivietiskas vesuves taip ir neparasiau. O nuo to laiko dar tiek ivykiu ivyko: kelione i Peru (Machu Picchu, Ramusis vadenynas), gimtadienis, cepelinu darymas, mokslo metu pabaiga.... ir kada viska aprasyti.
Na nuo rytojaus gyvenu naujuose namuose, kur nera interneto......... Taigi sviesioji reikalo puse.... Gal rasiu laiko aprasymams?
Tuo tarpu... Aciu mano kasdienos bendrakeleivei, kuri nors ir paraudusiomis akimis, bet vis tiek rado laiko ir nuotraukoms, ir istorijoms...
Gero ziurejimo ir skaitymo ;) As tikiuos irgi neilgam dingstu...

Nr. 36. Vestuvės Bolivijoj

Straipsnis anksčiau ar vėliau tikrai bus. Pažadu :)
Kol kas tik video iš kolegės vestuvių praėjusį šeštadienį.



O nuotraukos kaip visada picasoj.

Nr. 35. Po pertraukos apie viską....

Neįtikėtina…. Tik dabar pastebėjau, kad jau praėjo lygiai mėnuo nuo mano paskutinio įrašo….
Užtrukau kol susidėliojau viską paeiliui…. Na tai pradedu.


Rugpjūtis

Gitarų ir gražių balsų vakaras puikioje kompanijoje.

Bolivijoje traukinių tinklas laba mažai išvystytas, tačiau Cochabamboje atmenant senus laikus tebėra ¡veikianti! traukinių stotis. Čia yra vienas maršrutas į vieną kaimą aplankant kitus kaimus vieno vagono traukinuku. Kitaip tariant – mašina ant bėgių :D

Mano organizacijoje mes dirbame su visos parapijos jaunimu. Mums talkina (ar mes jiems talkinam... čia jau nelabai svarbu) teologijos ir filosofijos studentų grupelė, kurie gyvena bendruomenėje ir ruošiasi tapti misionieriais vienuoliais (tolimesnėj ar artimesnėj ateity..). Taigi vieną sekmadienį mane pakvietė pas save į namus pietauti. Gamino kolumbietis, kolumbietišką patiekalą, kurio pavadinimo neatsimenu :)

Skautų Urcupiños notraukos ČIA.
Praėjus savaitei po Žolinių šventės, įvairios skautų grupės iš visos Cochamabmos tradiciškai susirinko paminėti Bolivijos skautų globėjos šventės.




Rugsėjis

NUOTRAUKOS ČIA / FOTOS AQUI / PHOTOS HERE


09 04 Bolivijos skautų stovyklavietė Arani



• Kaktusai....
• Eukaliptai....
• Apylinkės....
• Gaminama maža parodomoji krosnis duonai ar vištai kepti...

09 05 Skautų sueiga Sucre aikštėje
• Naujokų viliojimo metas. Pirma sueiga – vien patys įdomiausi žaidimai....

Po sueigos vieni bėga pirkti ledų, kiti - apelsinų ar vietoje spaustų apelsinų sulčių.

09 06 Pirmas rugsėjo sekmadienis - Pėsčiųjų diena (nuotraukos ČIA)

• Visos gatvės tuštut tuštutėlės. Nuo devynių ryto iki šešių vakaro neišvysi milijoniniam mieste neivienos mašinos – tik dviratininkai ir pėstieji. Geras jausmas eiti tuščia gatve, kur paprastai būna vien kamščiai... Gatvėse sportuojama, žaidžiama, vaikštoma, bėgiojama ir t.t. Retorinis klausimas – ar Lietuvoj tai būtų įmanoma?...


09 13 Vestuvės
• Aš sekmadieniais giedu vienos bažnyčios chorelyje. Tai pirmą kartą giedojau ir per vienas vestuves. Įdomu :D

09 17 Atvažiavo Asta
• Laikas pradėtas skaičiuoti atbuline tvarka… Jei anksčiau skaičiavau kiek laiko esu Bolivijoje, tai dabar norom nenorom tenka skaičiuoti kiek laiko man beliko būti Bolivijoje. Ir kaip per tuos du su puse mėnesio padaryti ir pamatyti visa tai kas dar nepadaryta ir nepamatyta… Sunki užduotis…

09 19-22 Kelionė į druskos dykumą Uyuni (nuotraukos ČIA)
• Uijjjj, čia jau reiktų trijų lapų aprašymo..... Bet kadangi tam laiko neturiu... Tai trim sakiniais:
1. Kelionė buvo nuostabiai šauni ir nepakartojama dėl kompanijos (du boliviečiai ir trys japonai) bei puikių peizažų (druskos dykuma, žuvies sala dykumoje, S. Dali akmenų dykuma, flamingai Spalvotame ir Žaliajame ežeruose....).
2. Neįprastai organizuota kelionė/ekskursija (trys dienos džipu, nakvynė iš druskos pastatytame viešbutyje, maitinimas, gidas/vairuotojas...)
3. Super gražios nuotraukos :D Tiesa? ;)

09 26 Anticucho vakarienė

Anticucho - karvės širdis supjaustyta griežinėliais ir kepama ant grotelių pašlakstant aliejaus ir sojos padažo mišiniu. Patiekiama su virtomis bulvėmis ir padažu pagamintu iš žemės riešutų. Mmmmmm, skanumėlis ;)

09 27 Trečias kartas ant Cristo de la Concordia kalvos
Na Astai juk reikia susipažintoi kur ji čia atvyko. Taigi pirma ekskursija – vaizdas į miestą iš aukštai.