Žinau žinau, žadėjau kas mėnesį papasakoti apie savo naujas patirtis Bolivijoje, bet tiek įsisukau į darbus, kad kokių prošvaisčių.. Kaip ir nėra apie ką pasakoti, nes jau viską kas neįprasta jau išpasakojau preitais metais, o pasakoti kada atsikėliau ir ką valgiau mano nuomone visai nėra prasmės...
Nors per šiuos tris mėnesius kalnų nenuverčiau, vis dėl to šį bei tą nuveikiau.
· Lietus: keistai šaltas ir šlapias klimatas.
Šiais metais vasara manęs visai nedžiugino, nes buvo labai daug lietaus. Praėjusį kartą vasara buvo „normali“, tokia kokia ir turi būti – dieną šviečia saulė, karšta, naktį lyja. O šiais metais lietūs apskritai prasidėjo vėlai ir labai neproporcingai lijo – nesuprasi – dieną, naktį, kartais ir kelias dienas be sustojimo, kas Cochabambai yra visai neįprasta. O ir visoje Bolivijoje lietaus kiekis buvo visai neplanuotas, daug potvynių visoje šalyje, daug skaudžių nelaimių tropikuose, kur nuplauti buvo pagrindiniai keliai, La Paz nušliaušus kalno šlaitui nukentėjo daug žmonių..
· Namuose drėgna ir šalta, o lauke devyni prakaitai ir kepinanti saulė.
Šiais metais mano gyvenamoji vieta – tikri rūmai. Kadangi atvykau pirma – atitinkamai ir kambarį pasirinkau geriausią: prieškambaris (mano „darbo kambarys“), kambarys ir asmeninis dušas su WC. Na minusas tas – kad langai į sieną, bet dėl patogumo – nusprendžiau nekreipti į tai dėmesio. Privalumai lyginant su praėjusių metų gyvenamaja vieta:
- ryte penktą po langais niekas nešaukia: „pan caliente, pan caliente, empanadaaaaaaaaaas“ (karšta duona, karšta duona, bandelė su sūriu);
- šeštą nepypiną didžiulės vandens išvežiojimo mašinos, kurių garsas ankstyvą rytą beveik priversdavo šokti iš lovos;
- septintą nešaukia po langais: „uva, uva, uva, papaya, naranjaaaaaaa“ (vynuogės, vynuogės, vynuogės, papaja, apelsinai) ir nebaladoja gelžgaliais į dujų balionus išvežiotojai.
- Negana to, gyvenamajame rajone negyvena po penkis šunis kiekvienam name;
- Dulkės nejaučiamos, nes kieme turim sodą su žalia žole, medžiais, ryte mane žadina paukščių čiulbėjimas.
Trumpai tariant – turbūt aišku, kodėl džiaugiuosi savo gyvenamaja vieta.
· Streikai ir bloqueos........
Pirmas mėnuo darbo atžvilgiu buvo katastofiškas. Dulkių valymas, patalpų tvarkymas vietoj kelių savaičių užtruko iki pusantro mėnesio, nes kaskart sutrukdydavo streikai, lydimi gatvių blokavimo ir protestuotojų paradų. Blogiausia – transporto streikas, nes tada ne tik kad nėra viešojo transporto, blokuojamos gatvės, bet dar ir taksi ne visada pasigausi.... Tikrai nekoks jausmas kai tave „išmeta“ ties septintu kilometru (o darbas ties tryliktu), kur nėra jokio transporto ir plieskiant vidurdienio saulei per dulkes reikia pėdinti iki atsitiktinės galimybės pasigauti taksi. Tfu tfu tfu, tikiuos daugiau tokių dalykų nebebus.
· Senoji darbo vieta. Tokia pati.
Dabar dirbu visai kitoje CBBA pusėje, nei praėjusį kartą, bet žinoma nei mėnesiui nepraėjus nuvažiavau į savo senajį rajoną, kur dominuoja šunys, akmenai, dulkės (arba molis, jei lyja), spygliai... Buvau kelis kartus, bet savaitgaliais, taigi savo buvusių vaikų nesutikau, tik pakalbinau kelias pakeliui sutiktas mamas. Džiaugiuosi, kad veikla su vaikais tebetęsiama, nors ir ne taip efektyviai kaip mes anksčiau dirbom. Bet geriau taip negu nieko..
· Kolegos: Pille-Riin ir Fabio.
Bibliotekoje dirbame trise – italas Fabio, estė Pille-Riin (vaikams Pilar) ir aš. Kiekvienas turime savo pareigas:
- Fabio mokina vaikus dirbti kompiuteriu – ketvirtokus, penktokus ir šeštokus, vietoj planuotų šimto vaikų, pamokas lanko apie keturiasdešimt, bet visi entuziastingai ir labai noriai.
- Pilar moko anglų kalbos. Jauniausi mokinukai – pirmokėliai, kurie dar net ir ispanų nelabai gerai moka. Na bet jokios kalbos pradmenys turbūt niekam nepakenks, pamokas irgi visi langi entuziastingai ir mano, kad jų mokytojos vardas yra „Teacher“.
- Aš mokinius mokau „apoyo escolar“ – kitaip tariant, mokau tuos, kuriems sunkiausiai sekasi mokykloje – nuo pirmos iki šeštos klasės – matematikos, ispanų ir šiaip visokių kitokių dalykų. Žinoma aš taip greitai rezultato kaip mano kolegos negaliu pamatyti, bet tikiuosi po kokių pusės metų jau galėsiu ir aš džiaugtis pasiektais rezultatais.
- Tuo pat metu, bibliotekoje vaikus skatiname skaityti knygas (turime tikrai daug ir gerų), vedame užsiėmimus įvairiomis temomis: sveikata, lyderystė ir pan.
· Pirma pica naujuose namuose.
Na jei jau namuose yra italas, tai kaip gi namai be picos ir makaronų. Taigi ilgai nedelsę kepėm pirmąją picą itališkai: miltai, vanduo, mielės, druska, pomidorai ir sūris. Kitą kartą jau papildėm lietuvišku stilium: mėsa, daržovės ir viska kita ką tik radom šaldytuve. Italas buvo pakraupęs mūsų gausiai „įdaryta“ pica. Nors jo pasiūlytas variantas – pica su bulvėmis, mus irgi nustebino. Skonis buvo geras.
· Skautų stovykla su mėlynėmis.
Nepraėjus nei dviem savaitėm po mano atvykimo, išvažiavau su skautais į stovyklą. Praėjusį kartą buvau vyresnių skautų vado asistentė. Šiemet, pasakiau kad šeštadieniais į sueigas eiti negalėsiu, tai kad surastų man kitokio darbo (renginiai, tarnystė ar bet ką kita...), bet iki šiol taip nieko konkretaus ir nedarau.. Nei šis nei tas. Tikiuos artimiausiu metu kas pasikeis.
· Pažintis su Vacas kaimu.
Pagaliau atvykus susipažinau su lietuvės Margaritos misijos/darbo/savanorystės vieta – Vacas kaime – 2 val. kelio nuo CBBA. Nors ir aukštai (apie 3600 metrų virš jūros lygio), bet gamta nuostabiai graži – ežerėliai, dangus ir žvaigždės rankomis pasiekiami, neaprėpiamos platybės. Gražu. Bet gyvenimo realybė sudėtinga...ir visai kitokia nei miesto...
· Karnavalas ir mojazones.
Šiais metais į Oruro karnavalą nevažiavau, todėl kad jau nuo rudens galvojau kaip aš jame šoksiu ir pan., bet mano šokėjėliai dėl kai kurių priežasčių nusprendė nevažiuoti, todėl aš nusprendžiau išvis nevažiuoti, kad jau neteko šokti. Užtat sudalyvavau keletoje mojazon (nuo žodžio „mojar“ – šlapinti, laistyti) ir taip pat švenčiau karnavalą Vacas kaime.
Karnavalo antradienis yra „martes de challa“ – „challar“ iš kečua kalbos reiškia laistyti, pvz.: Lietuvoj kai nusiperki naują daiktą, būtinai reikia aplaistyti. Taip pat ir čia, laistoma alkoholiu bet kokia nauja prekė ar daiktas, kiekvieno mėnesio pirmą penktadienį irgi laistomi namai, biurai, parduotuvės, na kad gerai sektųsi verslas. Paprastai „laistoma“ alkoholiu, o per karnavalą, be alkoholio taip pat gausiai laistoma ir vandeniu. Vieną dieną sudalyvavau net trijose „k‘oa“ ceremonijose, kuomet deginama auka už verslo/darbo/daikto sėkmę: vaikų karnavalo šventėje mokykloje prie darbo, Fe y Alegria organizacijos biure ir taip pat su savo šokių grupe. Daug kokos, smilkalų, vilnos ir kitų ingredientų dūmų skonio ir kvapo.......
Grįžus į Boliviją, nors dirbu ir gyvenu naujoje vietoje, senųjų užsiėmimų neapleidau – grįžau į savo chapaqueados šokio grupę, kur jau ir keliose prezentacijose spėjau sudalyvauti.
Viena iš įdomesnių švenčių – Šv. Choakino garbei (San Joaquin), kuri truko beveik visą savaitę. Pasigirsiu – čia įsigijau ir savo ateities namo dokumentus! Su dideliu garažu mano būsimai didelei mašinai važinėti po miškus, laukus ir upokšnius.
Lietuvoje kasmet vyksta Lietuvos jaunimo dienos, Pasaulyje kas keturi metai vyksta Pasaulio jaunimo dienos, o šiemet Cochabambos arkivyskupija organizavo Brolybės šventę skirtą visai Cochabambos departamento bendruomenei – nuo pačių mažiausių iki vyriausių. Vietoj laukiamų 7000 žmonių, atvyko net visas dešimt tūkstančių. Susidomėjimas buvo didesnis nei tikėtasi, šventė vyko gana sklandžiai, aš su kitais savanoriais organizavome žaidimus vaikams ir jaunimui. Buvo labai smagu.
Vienas tradicinių Bolivijos patiekalų – antis kepta žemėje. Senaisias laikais (kai kur ir dabar) iškasdavo duobę, užkurdavo laužą, paskui ant žarijų sudėdavo mėsą, bulves, bananus ir užkasdavo. Po kurio laiko atkasdavo ir patiekalas jau paruoštas. Šį kartą buvom valgyti pampaku kavinėje, kur senuoju būdu, bet modernioje „orkaitėje“ paruošta trijų rūšių (antis, višta, kiaulė) mėsa su bulvėmis ir bananais. Būdas panašus, tik tiek, kad čia būna įkaitinti akmenys ant kurių viskas ir kepa – po žemėmis. Skanumėlis!!!!
· Cepelinai.
Pirmą kartą gyvenime cepelinus dariau Ispanijoje prieš kažkiek metų. Nuo tada, visada kai būnu užsieny, verdu cepelinus, net jei ir nėra elektrinės bulvių tarkos. Rankutėmis (dažniausiai ne savomis) skutame ir tarkuojame rankine tarka bulves. Taip ir šį kartą – su savo buvusiais kolegomis (iš Ekvadoro, Kolumbijos ir kt.) gaminome lietuviškus pietus. Vietoj grietinės padažo darėme svogūnų, šoninės ir giertinėlės padažą. Skanu. Nors lietuviškos grietinės žinoma niekas pakeisti negali. Ech..... grietinė........ Pasiilgau.
· Prancūziška vakarienė.
Jau kur kur, bet Bolivijoj nieko panašaus į Prancūziją nėra. O prancūziškoj vakarienėj sudalyvaut vis tiek atsirado proga – kelios skautės organizavo šią vakarienę savo draugams ir draugų draugams, kad surinktų šiek tiek lėšų stovyklai Prancūzijoje. Maistas skanus, kompanija įdomi, tikiuos ir kelionė merginoms pasisekė.
· Ciudad del niño.
Būnant Bolivijoje nepraleidžiu progos aplankyti vieną ar kitą organizaciją, kur būtų galėma vėliau kam nors ten savanoriauti. Pvz.: ciudad del niño (vaiko miestas) labai tam tinkama vieta, nes yra vaikų darželis, mokykla (nuo pradinukų iki baigiamųjų klasių) ir vaikų namai/internatas. Viso gal apie 1000 vaikų, teritorija labai didelė, veiklos sričių šimtas trys ir daugiau. Ar yra norinčių? ;)
Kita iš aplankytų vietų – vaikų darželis kur dirbo Asta praėjusiais metais. Dvi grupės vaikų, remiasi Montesori pedagogika. Tokių ramių vaikų man dar gyvenime neteko niekur matyti. Eidama į darželį buvau nusiteikusi triukšmui, maniau visur lakstys vaikai ir iš paskos jų auklėtojos. Nieko panašaus! Ateinu ir netikiu savo akimis: visi vaikučiai kaip pabučiuoti ramiai sau sėdi ant savo kilimėlių ir klausosi auklėtojos, o kai ji šnekėjo su manimi vis vien ramiai sau sėdėjo: neverkė, nešaukė, nesimušė dėl žaislų, nelakstė... Tikrai, labai astiškas darželis ;)
· Dia del niño.
Día del niño (balandžio) 12 diena – vaikų diena turbūt svarbiausia vaikams metuose šventė po Kalėdų. Todėl ir jos šventimas yra vienas svarbiausių įvykių švietimo įstaigose. Taigi ir mes pasitengėme dėl savo vaikų – suorganizavome jiems ekskursiją į Cotapachi – kur yra colcas – inkų laikų „sandėliai“, inkai ten laikydavo savo kultūras: bulvės, kinua, aliejų ir pan....
Suorganizavome jiems didįjį žaidimą, kur jie lakstė po laukus ieškodami atsakymų į klausimus apie mokslus, gamtą, namus, Boliviją, maistą ir pan... Kadangi pakeliui pravažiavome vieną ežerėlį, daugelis vaikų galvojo, kad atvykome prie Titikakos ežero. Kaip miela.
Jau daug kalbėjau apie streikus ir blokuojamus kelius tiek vasario, tiek kovo mėnesiais. Balandis ne išimtis. Dėl 10 proc. pakeltų atlyginimų streikavo mokytojai, universitetų dėstytojai, gydytojai ir kiti valstybinio sektoriaus darbuotojai. Reikalauja pakelti atlyginimą 15 proc, ir nesutinka su mažiau, nors ir taip jau nusileido, nes pradžioje reikalavo nerealių procentų (50, 35…).
„Nuostabūs“ vienos dienos prisiminimai: Autobusas paleido septintam kilometre..... eik kur nori..... vairuotojas sako: toliau nebevažiuoju.... Nukulniavau plieskiant vidurdienio saulei iki aštunto km. O ten tas pats... Praėjimo nėra, transporto nėra. Iki trylikto km. tikrai per toli žingsniuoti. Teko ieškotis būdų kaip grįžti namo. Darbo nepasiekiau.
· Chuiquitania.
Didžiąją savaitę praleidau puikioje kelionėje po tropikų saule – Santa Cruz departamente – Jėzuitų misijų vietovėmis - Čikitanija.
Kelionėje buvau su dar trimis lietuvėmis: Laima, Sigita ir Margarita. Apankėme šešis misijų bažnyčių kaimelius, sudalyvavome Didžiosios savaitės procesijose, Velykas šventėme jau Kočiabamboj. Apie kelionę dar turiu vilčių aprašyti plačiau. Anksčiau ar vėliau...
· Velykos.
Šeštadienį dažėme kiaušinius su žolelėmis, lapeliais svogūnų laiškuose. Bet kadangi spalva buvo nepakankamai ryški naudojome ir kiaušinių dažus. Velykų sekmadienį po ankstyvų Mišių turėjome velykinius pusryčius, kur daužėme kiašinius, rinkom stipriausią. Žodžiu viskas kaip priklauso. O Velykų pietums/vakarienei gaminome vegetarišką lazaniją. Dieną praleidome draugiškai visi kartu (beveik). Taip pat dažėmė kiaušinius ir vašku.
· On arrival seminar.
Kadangi visi savanoriai esame atvykę pagal Europos savanorių tarnybos programą, taigi praėjus adaptacijos laikotarpiui priklauso Atvykimo seminaras, kad labiau susipažintume vienas su kitais ir vietine kultūra. Nors jau buvo praėję trys mėnsiais, bet pabūti keturias dienas penkių žvaigždučių viešbutyje su gražiu vaizdu, žaisti, bendrauti – kam nepatiktų? Buvo taip pat atvykusi ir savanorė iš Peru, kuri irgi yra mūsų projekto dalyvė.
· On arrival seminar.
Šių metų įvykis. Tokio dar niekad nebuvo atsitikę. Kas galėtų skųstis, kad paštas veikia blogai? Siuntiniai randa gavėją nesvarbu kada, nors ir po dviejų metų, bet vis tiek randa! Taip atsitiko ir man, kai 2011 m. balandžio 26 dieną, gavau sintinį išsiųsta 2009 m. rugpjūčio 12 d. Kaip Jums tai patinka? NEĮTIKĖTINA!!!!!!!! bet tiesa. Tais metais iš visų man siųstų siuntinių nebuvau gavus tik to vieno, dėl Lietuvos paštininkės klaidos. Neaišku per kur keliavo ir kokioj lentynoj pragulėjo mano 2 kg. dėžutė, nes be Lietuvos ir Bolivijos daugiau jokiu antspaudų nėra.
Tą pačią dieną atėjo ir siuntinys skirtas Astai, išsiųstas 2010 m. Be komentarų.
Viskas. Baigiau trijų mėnesių apžvalgą. Daugiau taip neapsileisiu ir apžvalgas rašysiu kas mėnesį, kad nesusikauptų per daug rašliavos vienam kartui.
Gražaus jums pavasario, o aš jau pradedu traukti šiltus rūbus ir ruoštis vėjuotai, sausai, geltonai, dulkėtai bolivietiškai žiemai....
