2009-08-12

Nr. 30. Atsakymas: tikslas – Coroico

Taigi, atsakymas teisingas – tai metrai virš jūros lygio:

2600 mvjl – Cochabamba
3500/4000 mvjl – La Paz
4860 mvjl – La cumbre
1200 mvjl – Yolocita
1760 mvjl – Coroiko
1200 mvjl – Yolocita
4860 mvjl – La Cumbre
3500/4000 mvjl – La Paz
2600 mvjl – Cochabamba

Mano kelionės tikslas buvo Coroico miestelis kalnuose, netoli bolivietiškų džiunglių. Kaip visada man pasisekė.... Jei du mėnesius šiose vietovėse nelijo, tai tą dieną kai atvažiavau vakare pylė kaip iš kibiro ir kitas dienas buvo pakankamai apsiniaukę, dangus baltas, todėl nuotraukose trūksta ryškumo ir tikrai neatsispindi tas grožis, platybės, žaluma, kokia buvo ten.

Įžangai kviečiu pasižiūrėti kelio iš La Paz į Coroico nuotraukas.

Galiu pasakyti, kad dviračiu nevažiavau, ir tuo keliu važivau tik nedidelę atkarpą. Nėra taip baisu kaip nuotraukose, o vaizdai tikrai įspūdingi ;)

MANO NUOTRAUKOS / MIS FOTOS / MY PHOTOS

Coroico kelias dar kitaip vadinamas Mirties keliu – tai 61 km ilgio kelias Bolivijoje, Los Yungas regione, jungiantis šalies sostinę La Paz ir Coroico. Kelias garsėja savo pavojingumu ir dažnai vadinamas pavojingiausiu pasaulio keliu. Kasmet šiame kelyje žūdavo 200-300 keliautojų. Kelio pakraščiai nužymėti kryžiais, žymi žūties vietas. 1983 m. liepos 24 d. autobusui nuriedėjus į bedugnę žuvo daugiau nei 100 žmonių.



Kelias nutiestas 1930 m. Chaco (liet. Čiako) karo metu paragvajiečių kalinių. Tai viena iš arterijų, jungiančių La Paz su Amazonija. Kelio vyraujantis plotis 3,2 m, skardžių aukštis siekia 600 m.

Kelio pavojingumą ir didelį avarijų skaičių lemia keletas priežasčių:

  • Šis kelias driekiasi kalnuotomis vietovėmis, didelę dalį glaudžiasi tarp 90° statumo uolos ir gilaus upės slėnio. Kelyje daug labai pavojingų posūkių ir nuokalnių.
  • Šiame regione dažnai smarkiai lyja ir labai dažnai laikosi labai tirštas rūkas (baritú), dėl to labai pablogėja matomumas ir kelio būklė.
  • Kelias yra labai siauras (juo sunkiai prasilenkia du sunkvežimiai), be to nėra apsauginių atitvarų, todėl automobiliui išsukus iš kelio tragiška nelaimė neišvengiama.
  • Kelio danga neasfaltuota, todėl po dažnų liūčių jis pavirsta slidžia purvyne.
  • Bolivijos automobilių parkas labai senas ir netvarkingas, todėl automobilis neretai pakliūna į avariją dėl techninių gedimų.
  • Viena iš svarbiausių kelio taisyklių, leidžiančių išvengti tragiškų nelaimių, leidžiantis nuokalne niekad nevažiuoti dešine kelio puse, o judėti palei išorinį kelio kraštą, kad nuokalne važiuojančio automobilio vairuotojas spėtų pastebėti kylantį automobilį.
  • Nepaisant savo pavojingumo, šis kelias yra turistų mėgiamas objektas. Ypač populiaru leistis keliu žemyn su kalnų dviračiu, tačiau kadangi automobilių eismas keliu tebevyksta, pasitaiko skaudžių eismo įvykių.

2006 m. baigtas statyti alternatyvus, saugus kelias į Coroico, kuriuo aš važiavau ir vargo nemačiau. Kelionės trukmė apie 2-3 val. Kelias su visom apsauginėm tvorelėm, atšvaitais, juostom, ženklais ir visais kitais reikalingais kelio atributais (kas Bolivijoj visai nebūdinga).

Coroico miestelyje yra apie ~25 tūkst. Gyventojų, verčiamasi daugiausia žemės ūkiu, svarbus kokos auginimo centras.
Senasis Coroico miestas buvo įkurtas prie Koriguajako upės ištakų, kur pradėta aukso gavyba, tačiau netrukus miestą sugriovė vietiniai indėnai. XVIII a. Coroico atkurtas ant Učumačio kalno, kur lengviau gintis nuo antpuolių. 1899 m. miestas tapo provincijos centru.

Oras lietingas, šiltas ir drėgnas dėl rytinių vėjų. Dėl dažno lietaus susiformuoja rūkas, vadinamas baritu. Vyrauja džiunglių augalija (vadinamieji rūko miškai), tankūs sąžalynai. Svarbiausios auginamos kultūros yra kava, citrusai, koka, cukranendrės, bananai, papajos, moliūgai, kukurūzai. Čia didelė augalų ir gyvūnų įvairovė, daug endeminių rūšių. Kalnų šlaitais teka daug vandeningų upių ir upelių, sudarančių krioklius, kurie yra pagrindins traukos objektas turistams. Ir pinigų išgavimo priemonė. Kadangi viešojo transporto ten beveik nėra, tai taksistai atsigriebia. Pvz.: iki vienos upės kur galima maudytis yra kalno apčioj maždaug apie 7 km. kelio. Už tai taksitas prašo 60 bs (24 Lt.), į tai įeina nuvežimas, palaukia tavęs vieną valandą ir grįžimas. Palyginimui – kita eksukrsija į kitą kaimelį. Kad ten nuvažiuotum reikia nusileisti nuo vieno kalno, pakilti į kitą (1760 – 1200 – 1700). Ten tavęs irgi vieną valandą palaukia ir tada vėl grįžimas iš vieno kalno į kitą (1760 – 1200 – 1700). Už tai taves prašo 80-100 bs. (32-40 Lt.) Neprilygsta tiems septyniems kilometrams. Ir apskritai ten visos kainos yra visai nepagrįstos ir iš piršto laužtos. Kitaip tariant – čia važiuoja sėslūs savaitgaliniai turistai iš La Paz arba užsienio aktyvaus turizmo mėgėjai. Ir vienu ir kitu atveju - vietiniams tai būdas užsidirbti.

Šiame regione gyvena nemažai afrikietiškos kilmės gyventojų (kolonijiniais laikais dirbo Yungos kasyklose), taip pat indėnų. Buvau viename Bolivijos juodaodžių kaimelyje Tocaña. Seniausia kaimo gyventoja papasakojo apie istoriją, kaip gyvena, kuo verčiasi ir pan. (nors tiesą sakant nebuvo labai šneki).


Kolonijiniais laikais daug juodaodžių iš Afrikos buvo atvežta dirbti vergais kasyklose Potosi ir Oruro. Bet ten juodaodžiai greitai mirdavo, nes buvo nepratę prie šalto klimato Bolivijos aukštybėse. Todėl didelė dauguma apsigyveno Coroico regione. Verčiais kaip ir vietiniai gyventojai žemės ūkiu: vaisių, daržovių ir kokos auginimu.

Koka – tikrasis kokainmedis – kokainmedinių šeimos, kokainmedžių genties augalų rūšis, paplitusi Pietų Amerikos šiaurės vakaruose: Kolumbijoje, Ekvadore, Peru, Bolivijoje, Venesueloje. Tikrasis kokainmedis yra 2-3 m aukščio krūmas, šakos tiesios. Lapai gelsvai žali, ovalūs. Žiedai maži, gelsvai baltos spalvos. Vaisius – raudona uoga.
Šviežiuose lapuose gausu alkaloidų. Anduose augalo lapai naudojami arbatai, kramtomi kaip kramtoma guma. Tikrasis kokainmedis – pagrindinė populiaraus narkotiko kokaino žaliava. Didžiausi pasaulyje kokaino tiekėjai yra Kolumbija, Peru ir Bolivija.

Kokos apsupty ;)

Nuo šitų krūmelių skinami kokos lapeliai ir vėliau:

  • džiovinami jei bus naudojami medicinai, arbatai ar kramtymui;
  • mindomi sumaišius atitinkamu chemikalu – kokaino gamybos pradžia. Kaip vadinamas tas chemikalas neatsimenu, bet kartu su šituo yra draudžiama dideliais kiekiais pervežti benziną, gamtines dujas, chlorkalkes, ¡WC popierių! ir nežinau ką dar. Teoriškai visa tai draudžiama ir turėtų tikrinti postuose įvažiuojant ir išvykstant iš regiono, tačiau mūsų netikrino nei vieną kartą. Karts nuo karto pravažiuodavo vienas kitas pikapas ar sunkvežimis su plastiku uždengtais bidonais ir pan. Nereikia baigti aukštų mokslų, kad suprastum kas, kam ir kur tai važiuoja.

Per metus vienam žmogui legaliai leidžiama auginti kokos iš 25 kg. sėklos. Tai beveik vienas hektaras ar pan. Derlių galima nuimti keturis kartus per metus. Pasiskaičiuoji, pasižiūri į laukus visur matomose vietose ir vienaip ar kitaip aišku – tiek kokos neprikramtysi (būdinga tik Andų kalnuose gyvenantiems) ir vaistų neprigaminsi. O kai viskas taip akivazdu, keista kaip tarptautinės organizacijos neužspaudžia Bolivijos prezidento, kad uždraustų auginimą. Bolivijos prezidentas yra kokos auginimo šalininkas, pats jaunystėje dirbo kokos plantacijose. Vienu žo, visame pasaulyje dedasi nesuvokiami dalykai. Mes tik galim stebėti…

Na o dabar trumpai apie nuotraukas.
Pradžioje akmenuoti ir uolieti, truputį apsnigti klanai – tai tik išvykus iš La Paz (apie 3500 mvjl) važiuojant link La Cumbre – aukščiausias taškas kur aš buvau Bolivijoj – 4800 mvjl. Rugpjūčo mėnuo yra svarbus bolivijos indėnų aimara kultūrai. Sakoma, kad šį mėnesį atsiveria žemė ir galima prašyti visko ko tik širdis geidžia. Rugsėjį žemė vėl užsivers ir iki kitų metų nieko negausi jei nepaprašysi. Todėl į La Cumbre kasdien vyskta šimtai žmonių palikti savo auką (nuotrauka ten kur kryžius ir žmonės). Krikščionybė ir vietinė tradicija čia gerokai susimaišiusios.
Vėliau leidžiantis kalnų keliais pravažiuojant Yolocita (1200 mvjl), vėl pakylama į Coroico miestą esantį 1760 mvjl aukštyje. Peizažas kardinaliai pasikeičia, uolas, akmenis ir sausą orą pakeičia vešli žaluma ir drėgmė.
Taigi per vieną dieną keliavau iš vieno aukščio į kitą ir vienu ypu teko nusileisti net 3600 m. Ir galiu pasidžiaugti – neskaudėjo galvos, nepykino ir nepaisant mieguistumo (kas neišvengiama bet kokioj kelionėj) nebuvo jokių pokyčių mano organizme. Sako, kad jau bolivianizavausi ;)

5 komentarai:

Rūta rašė...

oho ;o galingai atrodo!
ir auksciai gerai skamba, netoli 5km... as tik i 4 buvau pakilus. ;D

...pasiilgau kalnu jau...

Milisentam rašė...

Na žinok kai aš iš šitų kalnų grįšiu į mūsų žaliasias lygumas, nemanau kad baisiai pasiilgsiu tokių aukščių. Man geriausi kalnai 1000-2000 mvjl. Aukščiau jau baigiasi augalija, vėjai, oras sausas, saulė kepina ir t.t.

Bet žinoma aš čia nesiskundžiu ir baisiai džiaugiuosi gyvendama Andų kalnuose ir pakalnėse ;)

astanita rašė...

svarbus kokos auginimo centras... mjo.. ir kodėl daugeliui Bolivija asocijuoja su naktotikais..

o aukščiai įspūdingi, nepalyginsi su lietuviškomis kalvelėmis :)

Milisentam rašė...

Kai vietiniams pasakau, kad Lietuvos aukščiausias taškas neperžengia 300 m., tai nepatikliai pasižiūri ir galvoja ar aš suprantu apie ką kalbu... :D

Sunku jiems įsivaizduoti tokią mažą šalį kaip Lietuva (tik truputį didesnė už Cochabambos departamentą) ir dar be kalnų.......

Toma rašė...

o be to, kad kelias jungia du taskus, nebebuvo jokios konkrecios priezasties, kodel tas kelias atsirado?

o del tu narkotiku tai cia normalu;)..pinigai ir tiek... gyventi tai reikia;)o tokia betvarke ten sunkiai sutvarkysi;)