Nr. 2. Savanorystė.

„Savanorystė, savanoriška veikla – tai savo noru pasirinkta veikla, už kurią negaunamas finansinis atlygis ir kuri yra naudinga kitam žmogui (ne giminaičiui ar draugui) ar bendruomenei.“

Per šiuos metus supratau ir įsitikinau, kad tokių, kurie nori skirti laiko ir dalintis savo patirtimi tolimuose krašuose yra ne vienas ir net ne du. Vien jau mūsų invazija į Boliviją ką parodo ;) Taigi, per šiuos metus pabandysiu paieškoti daugiau organizacijų kas apsiimtų priimti savanorius. Bet dabar atskirkime dvi savanorių rūšis:

* vyksta pagal Europos savanorių tarnybos (EVS) finansuojamą projektą, kuomet visos atvykimo, apgyvendinimo ir gįžimo išlaidos yra padengtos.

* vyksta už savo lėšas (kelionė, skiepai, draudimas ir pan.), o priimanti organizacija suteikia apgyvendinimą ir maitinimą.

Apie kiekvieną truputį išsamiau:

Apie Europos savanorių tarnybą (skirta jaunimui nuo 18 iki 29 m.) išsamiai informacijos galima rasti JTBA puslapyje ČIA. Ten yra išsami priimančių ir siunčiančių organizacijų, bei vykdomų projektų duomenų bazė. Projektams Europoje yra 5 teikimai per metus, procedūros nėra labai sudėtingos, dokumentų tvarkymas gali užtrukti nuo pusmečio iki metų. Norint rinktis tolimąsias, taip vadinamas partnerių šalis – Viduržemio jūros regionas ir Lotynų Amerika, procedūros yra daug sudėtingesnės, teikimas tris kartus per metus, dokumentų tvarkymas gali užtrukti nuo 8 mėn iki metų ar pusantrų. Mano žiniomis Lietuvoje yra mažai organizacijų, kurios apsiimtų tokius projektus teikti. Bet yra, reikia ieškoti, tartis ir nenuleisti rankų ;)

Na dabar taip vadinami savanoriai-misionieriai, kurie nusprendžia vykti į svečią šalį padengdami išlaidas savo lėšomis.

Kalbant apie savanorystę Bolivijoje, reiktų atkreipti dėmesį į šiuos dalykus:

* Laikas – kadangi mokslo metai prasideda vasario mėn., o žiemos atostogos baigiasi rugpjūčio pradžioje, geriausias laikas atvykti būtų sausio/vasario mėn. arba liepos/rugpjūčio mėn. Savanorystę reiktų planuoti minimum pusmečiui, geriausia metams, galima ir ilgiau.

* Kalba – prieš atvykstant būtų gerai turėti šiokius tokius pradmenis, kad atvykus jau būtų galima pradėti iš karto praktikuotis. Bet kadangi ispanų kalba yra ganėtinai lengva – tai per mėnesį paprastai jau pramokstama tiek, kad galėtų susišnekėti. Vykstant į provinciją, geriau būtų ispanų kalbą jau mokėti, nes ten dar prisideda vietinės kalbos (pvz.: kečua), todėl susišnekėti gali būti sunkiau.

* Amžius – Lietuvoje yra įprasta, kad savanoriauja dažniausiai jaunimas, bet žiūrint kitų šalių pavyzdžiu, dažnai atvyksta jau savo vaikus užauginę žmonės, kurie turi laiko, noro ir galimybių savanoriauti besivystančiose šalyse. Taigi amžiaus cenzo nėra.

* Pinigai – daugiausia žinoma kainuoja kelionė ir draudimas. Dėl skiepų kiekvienas nuspredžia asmeniškai, privalomų dažniausiai gali būti vienas (pvz.: Bolivijoje geltonasis drugys), visi kiti rekomenduojami (hepatitas A+B, vidurių šiltinė, stabligė ir pan.). Nors Europos Sąjungos piliečiams vizos nereikia (išskyrus vykstant į Braziliją), tačiau būnant šalyje ilgiau nei tris mėnesius reikia pasidaryti leidimą gyventi, kuris irgi šiek tiek kainuoja. Visa kita – maitinimas ir apgyvendinimas – jau priimančios organizacijos rūpestis. Žinoma norint laisvalaikiu pakeliauti ar šiaip norint įdomių lauktuvių parsivežti šiek tiek reikia turėti savų pinigėlių.

* Sritis – daugiausia žinoma tai socialinė veikla, kuri gali būti labai įvairi: vaikų darželis, vaikų dienos centras, neįgaliųjų centras, kalėjimas, internatas, veikla parapijoje (vaikai, jaunimas, bendruomenė, moterys...), biblioteka, mokykla ir pan...

* Šalis – Bolivija skurdžiausia Pietų Amerikos šalis, bet viena turtingiausių kultūrine bei tradicijų prasme, todėl įdomi vieta savanoriškai veiklai. Norint rinktis kitą šalį galėčiau pagelbėti su kontaktais Peru ir Meksikoje. Kol kas ;)

* Kaip pradėti. Pirmiausia reikia apsispręsti ar tikrai domina savanorystė besivystančioje šalyje, įvertinti savo finansines galimybes (gal reikės skirti laiko sutaupyti reikiamą pinigų sumą), kada galėčiau pradėti ir kiek laiko planuočiau būti. Tada galima parašyti man (milisentam@yahoo.com) ir žiūrėsim ką galima būtų surasti.

Pradžiai pirmas pasiūlymas: SAVANORYSTĖ VACAS MIESTELYJE

Šiuo metu ten savanoriauja dvi lietuvaitės, Margarita išvyksta už poros mėnesių, o Sigita tikėtina bus iki Kalėdų. Taigi ieškome žmogaus, kas norėtų dalintis savo patirtimi ir skirti laiką 2012 m.

Pagrinde nusimato darbas vaikų darželyje, bet taip pat miestelyje yra biblioteka, kur galima būtų organizuoti užsiėmimus bendruomenei.

Vaikų darželis

Parapijos namai

Miestelio gatvės

Daugiau vaizdų iš Vacas apylinkių ČIA

Papildomai.

Žinoma internete pilna įvairiausių savanoriškos veiklos programų, ypač ekologijos srityje, kurios yra mokamos. Taigi be to, kad pats susimoki kelionės, pragyvenimo išlaidas, dar tenka susimokėti ir už galimybę savanoriauti būtent toje organizacijoje. Tai labiau tinka žmonėms, kurie tikrai žino ko ir kur nori ir gali sau tai leisti. Daugiau informacijos:

• http://www.wwoof.org/ – darbas ekologiniame ūkyje.
• http://www.intiwarayassi.org/articles/volunteer_animal_refuge/become_a_volunteer.html - savanorystė regijoniniuose parkuose Bolivijoje.
• http://www.ecoteer.com – ekologinių projektų paieška…
• http://www.ecuadorvolunteer.org/es/index.html
• http://www.entodoamaryservir.cl/
• Etc.....

Taigi šiam kartui būtų tiek, tikiuosi kam nors tai bus naudinga ;)

Milisenta

Nr. 1. Antra pradžia

Laba diena visiems,

Primenu ir prasinešu, kad aš esu vėl Bolivijoje (Cochabamba mieste), tiesą sakant jau trys savaitės. Neįmanoma, kad nepasikartočiau – laikas labai greitai lekia. Taigi tie aštuoni mėnesiai kurie man yra numatyti..... pralėks akimirksniu. Per šį laiką kaip ir anksčiau skirsiu laiko savo nuotykių, kelionių bei įdomybių aprašymui ir žinoma..... nuotraukos. Šį kartą kol kas nedaug, bet po pirmos didesnės išvykos, nuotraukų netrūks kaip visada, tikiuosi patiks ;) Vėl rinksim geriausias dar vienai parodai ;)

Tradicinė nuotrauka prie Alalay ežero

Svečiai kaip jau ne kartą esu minėjusi yra laukiami. Pabūsiu pačia geriausia gide, kokią tik kada esate turėję ;) Rekomendacijų sąrašą atsiųsiu pagal pageidavimą (kolonijinė architektūra, antropologija ir dinozaurai, Andų kalnai, Amazonės tropikai, kulinarija, gamtos įdomybės ir pan.....)

(Pirmam įraše iškart atsiprašau už būsimas gramatines klaidas. Iš skubėjimo....)

Na o dabar apie viską nuo pradžių.

Priešistorė.

Bolivijoje savanoriavau 2009 m. nuo sausio iki gruodžio mėn. Patiko, daug iššūkių, kartais tikrai nebuvo lengva, reikėjo prisitaikyti prie daugybės neįprastų, kartais net ir nemalonių dalykų. Na bet žinoma, patirtis neįkainojama. Turint laiko ir noro, galima kartais pavartyti mano ankstesnius įrašus ČIA.

Nuotraukos ČIA.

Tais pačiais metais atvažiavo draugė Asta, kuri pasiliko savanoriauti man išvažiavus. Astą pakeitė Margarita (provincijos miestelyje Vacas), kurios pakeisti jau atvažiavo dar viena mergina Sigita. Kas kitas?!

Pereinamasis laikotarpis.

Šiais metais savanoriauti atvykau pagal Europos Sąjungos programos Europos savanorių tarnyba remiamą projektą, kuriame 7 savanoriai iš Lietuvos, Italijos ir Estijos savanoriausime Bolivijoje ir viena mergina Peru.

Pasirodo savanorystės virusas užkrečiamas ;) Tad jei yra dar norinčių/mąstančių – drąsiai rašykit, ką nors surasim, patarsim, padėsim ;)

Kelionė.

Skrydis buvo nesudėtingas: Vilnius – Frankfurtas - Madridas, kur praleidau beveik tris intensyvias dienas. Po Madridą pasivaikščiojau, labai gerai jaučiausi, lyg visai savam mieste :) Keista, anksčiau Madridas man taip labai nepatikdavo :) matyt jau prisijaukinau. Mano tradicinis pasivaikščiojimo kelias yra nuo Moncloa iki Retiro. Vasarą žinoma aplankant visas rožių alėjas pakeliui. Šį kartą labiau orientavausi į kavines ir galerijas. Pažiūrėjau filmą „Tambien la lluvia“ – gal ir i Lietuvą kada atveš – filmuota Cochabamboj, ten kur gyvenu ;) Rekomenduoju ;) Galima bandyti parsisiųsti. Buvau susitikusi su seniai nematytais draugais: kas susilaukė vaikelio, kas ruošiasi vesti, kas svarsto egzistencijos klausimus... Žodžiu įdomu kaip visada ;)

Likusi kelionės dalis Madridas - Santa Cruz - Cochabamba praėjo sėkmingai, netgi ilgojo skrydžio metu sėdėjau business class patogesnėje kėdėje. Oro uoste mane pasitiko, taigi savo naujuosius namus pasiekiau be vargo.

Dabartis.

Už visus vargus praėjusiais metais, dabar esu apdovanota – beveik visos išlaidos padengtos, plius gyvename super gražiame, tvarkingame ir saugiame name. Namas pas mus kaip rūmai :) Daug erdvės, mano kambarys ne tik kad turi atskira WC, bet dar ir tokį prieškambarį turi, kuriame yra stalas su kėdėm. Žodžiu čia laikau kompiuterį, vos ne kaip darbo kambarys gavosi. Nieko bendro su mano senuoju kvartalu, kur karaliavo akiplėšos šunys, dulkės ir akmenai. Dabar jokių problemų dėl vandens, yra kiek nori (šalto ir karšto), nereikia užpildyti bačkos kas antrą trečią dieną. Kiekvienas savanoris turime po atskirą kambarį, plius valgomasis kaip salė su dideliu apvaliu stalu, virtuvė, kur yra dujinė su ¡veikiančia! orkaite, taip pat turime kiemą su medžiais, pjaunama žole ir kasdien cirpaujančiais paukštukais. Nors mano fotiko zumas geras, bet paukščiams, deja, nepakankamas..... Ot gražių galėčiau prifotografuoti :)

Įėjimas į mūsų namą.

Mūsų virtuvė

Sankryža kur stabdom mikriuką (trufi) vežantį mus į darbą.

Tik atvykusi į Cochabambą, jaučiausi lyg paskutinį kartą buvau buvus prieš savaitę. Labai savas miestas pasirodė, nors gyvenu visai kitam rajone. Dabar dar ne citrusų metas, o visokių kitokių vaisių: mango, persikai, chirimoya ir pan... Jau naudoju savo sulčiaspaudę beveik kasdien, pačią pirmą dieną įsigijau :)

Pirmas dvi dienas bėgau iš vietos į vietą, juk smalsu vėl visus pamatyti, vietas aplankyti ir pan. Pirmą savaitę kasdien nustebindavau vis daugiau žmonių. Tie kurie nežinojo, kad atvažiuoju, negali patikėti mane pamatę, suakmenėja minutei, ir vadina Milagros (išvertus iš ispanų k. reiškia stebuklas, bet gali būti ir vardas). Ne ne, sakau, mano vardas Milisenta :D Šiaip, aišku, visi džiaugiasi, sveikina sugrįžus.

Per metus nors ir nelabai kas pasikeitė, bet vienas pasodintas augalėlis tikrai išaugo! Pristatau - avokadas!!!

Buvo 2009 m. gruodį...

...yra 2011 m. vasarį.

Vieną savaitgalį jau spėjau ir skautų stovykloj sudalyvauti, tai kaip visada viskas labai intensyviai, šiek tiek nudegiau (kaip ir priklauso būnant saulėj 2600 metrų virš jūros lygio be apsauginio kremo nuo saulės, kuris buvo saugiai padėtas ant lentynos namuose), tamsoje išsidrėbiau ant akmenų ir rastų, tai dabar pilna mėlynių ant kojų.

Bolivijos skautų grupės "Aleman" vyresnieji skautai (pilotės ir roveriai).

Lietuviškus laikraščius nelabai skaitau, kartais pavartau kokį vieną kitą, vien apie Egiptą įdomu paskaityt. Žiūrėsim kas čia iš viso to išeis. Visgi tai Egiptas... Arabų kraštas.

Nors pas mus tai irgi ne ką geriau. Visą savaitę transporto streikas, žmonės blokuoja kelius.

Priežasčių ne viena, čia tiesiog grandininė reakcija:

* Prieš Naujus metus buvo pabrangintas benzinas (nes Bolivijoj jis pigus ir kitos šalys kontrabanda daug išsiveža), todėl visa ko kainos stipriai šoktelėjo, tačiau žmonės aktyviai pradėjo priešintis. Taigi benzino kaina grįžo į seną vietą, tačiau visi kiti produktai taip ir liko pabrangę. Taigi Bolivijoje jaučiamas cukraus stygius (neklauskit kodėl), cukraus tiesiog nėra niekur pirkti. Žmonės dienomis stovi kilometrinėse eilėse, kad gautų nusipirkti cukraus (jo čia suvartojama daug...). Mes dar šiek tiek turim iš šen bei ten, bet jau irgi baiginėjas. Gal kas norite atsiųsti?? Labai lauktume ;)

* Pabaigus cukraus temą, ateina pieno eilė – kadangi pienas pabrango, tai ir gamintojai nori, kad supirkimo kaina būtų aukštesnė, todėl blokuoja pagrindinį kelią – tą, kuriuo važiuojame į darbą. Taigi negali planuoti laiko, vietoj pusvalandžio kelionėj į darbą ar į namus gali užtrukti ir porą valandų.

* Pabaigus pieno temą, prasideda transporto klausimas – 50 bolivijos centų (maždaug 25 lietuviškais centais) pabrango pravažiavimo mieste kaina. Taigi žmonės pradėjo blokuoti visus kelius (ne tik pagrindinį, kuriuo važiuojam į darbą), kaip protesto išraiška. Na, o transportistai streikuoja, nes..... nežinau, tiesiog streikuoja ir tiek. Tas tęsiasi jau savaitę. Manoma, kad pirmadienį ir toliau bus žygiuojama gatvėmis ir protestuojama.

Miestas beveik tuščias.

Trečiadienį buvo vasario 16 d. – Lietuvos Nepriklausomybė. Viena diena pavėluotai, bet vis tiek pagaminau tinginį ir pavaišinau kolegas. Jaučiuosi pareigą atlikusi ;)

Visiems jau buvau pasigyrus, kad šoksiu karnavale, taigi savo dideliam liūdesiui turiu pranešti, kad Oruro karnavale nešoksiu ir todėl esu pikta kaip širšė. Mano grupė nusprendė nešokti, nes brangiai kainuoja, plius naktį reikia šokti, kai šalta ir pan..... Tai iš pasiutimo net nevažiuosiu i Oruro, ką nors kita tomis dienomis nuveiksiu :) Generuoju planą – važiuoti i Santa Cruz ir Chiquitos regioną. Žiūrėsim kaip išeis ;)

Darbas.

Smulkiau apie darbą. 11 km. nuo Cochabambos miesto yra Quillaqollo priemiestis, kuriame ir įsikūrusi mūsų biblioteka, kurioje darbuosimės. Aš dirbsiu bibliotekoje su sunkiai besimokančiais vaikais, kuriems padėsiu geriau išmokti skaityti, skaičiuoti ir pan. Italas Fabio dirbs kaip informatikos mokytojas – t.y. turės vaikų grupes, kuriuos mokys nuo pagrindų dirbti kompiuteriu. Kol kas turime penkis kompiuterius, bet iki kovo turėtume gauti dar penkis. Este Pille Riin mokys anglų kalbos. Daugiausia vaikus, gal sudarys ir vieną grupę suaugusiems. Žiūrėsim pagal poreikį. Šalia viso to, turime patvirtintą projektą – moterys kritinėse situacijose (skurdas, prievarta ir pan.). Todėl taip pat šalia vaikų dirbsime ir su jų mamomis. Aš tikiuosi ir su vyresniais broliais bei seserimis bibliotekoje (nes mūsų vaikai bus iš šešiametės mokyklos). Čia kol kas tokie planai – po poros mėnesių parašysiu kaip realiai viskas vyksta.

Aš, Fabio ir Pille Riin, Cochabamba fone

Taigi per šias kelias savaites išvadavom biblioteką iš kalnų dulkių, sujungėm kompiuterius, suvedinėjam knygas į sistemą, planuojam darbus, pirmadienį jau eisim susipažinti su vaikais ir greičiausiai kitą savaitę jau pradėsime užsiėmimus.

Prieš tai...

...po to.

Mūsų temos pagal mėnesius:

· Vasaris – kultūrinis identitetas;

· Kovas – lyderystė;

· Balandis – šeima, žmogaus teisės, lygybė;

· Gegužė – sveikata;

· Birželis – gamtos apsauga;

· Liepa – žiemos atostogos (planavimas, vertinimas);

· Rugpjūtis – vienybė kultūrų įvairovėje (tėvynė, religija...);

· Rugsėjis – žmogiškos vertybės (solidarumas, draugystė, pagarba, taika, teisybė).

Jei turite kokių minčių ar idėjų – visada prašome pasidalinti ;)

Na, o mano dienos grafikas maždaug toks (kai nėra transporto streiko):

• 9.00 keliuosi ir gaudau jei kas yra ant skype :) Pas jus kaip tik būna apie 15-16 val. Gal kada susiderinsim? ;)
• 11.30 išeinam
• 12.15-13.00 gestų kalba (viena savanorė bus kurčioji, taigi mokomės gestų kalbos, kad galėtume susikalbėti)
• 14.00-18.00 darbas Quillacollo (bibliotekoje)
• 18.45-19.45 ispanų kalba (noriu išmokti kalbėti taisyklingai)
• 20.00-21.30 jei nelyja – šokiai (kaip ir praėjusiais metais taip ir šiemet tęsiu chapaqueada šokio grupėje, nors šiemet galvoju dar vieną šokį išmokt, bet čia vėliau)
• 22.00-22.30 grįžtu namo

Na bet po mėnesio grafikas šiek tiek koreguosis (nebebus kalbų pamokų), todėl galėsiu šiek tiek kitaip laiką planuotis ;)

Na ką gi. Pirmąjį trijų lapų įrašą baigiu. Kiti bus trumpesni, pažadu ;)

Cukrus, šokoladas ir šiaip atvirutės yra laukiami adresu:

Milisenta Miseviciute

Fe y Alegría

Av. Final Villavicencio

(Centro de Formación P.V. Blajot)

Cochabamba

Bolivia

Dėl visa ko, mano telefono numeris +591 67417523.

Milisenta

Pasivaiškčiojimas/paplaukiojimas Kopriuliu kanjonu (Turkija)

2010 gegužė. Įrašas numeris du. Hurgada. Egiptas.

Hurgadoje darbas toks pat kaip ir Šarm el Šeiche, tiesiog po visų nuotykių su ugnikalniu maniau čia bus paprasčiau. Bet pasirodo, ne tik gamta gali šposų prikrėsti, bet galiu pasakyti, kad mūsų turistai lietuvaičiai irgi išradingi, taigi rutininis darbas nelabai ir gresia. Žinoma apie visus nuotykius nepasakosiu, nes paprastai tie nuotykiai būna įdomus tik tą darbą dirbančiam, o ne visiem aplinkui. Čia tas pats kaip mokytojai namie pasakoja visas mokinių išdaigas namiškiams ar biurokratinėj įstaigoj sėdintis apie savo popieriukų nešiojimą iš vieno kabineto į kitą ir kokios naujausios paskalos ir t.t. ir pan. Taigi apie darbo subtilybes kada nors papasakosiu prie arbatos puodelio jau susitikus. O dabar labiau norėčiau atkeipti dėmesį į arabiško krašto specifiką. Visgi tai: musulmoniška, karšto klimato, trečio pasaulio, istorinio paveldo šalis.

Musulmoniškas kraštas. 91 % šalies gyventojų išpažįsta islamą. Mečetės ant kiekvieno kampo išties stebina, net ir pati mažiausia, bet būtinai kiekviename rajonėlyje bus mečetė. Jų čia visur daug. 5 kartus per dieną muedzinas kviečia maldai visus tikinčiuosius – senaisiais laikais iš minaretų, dabar dažniausiai būna paleidžiamas įrašas. Penktadienį būtina diena bendruomenės maldai mečetėje, kuomet imamas (asmuo vedantis maldą) sako pamokslą. Moterys į mečetę teoriškai irgi eina, joms būna atskira patalpa su atskiru įėjimu, bet kiek mačiau išeinančių vyrų iš mečečių moterų kol kas dar nemačiau. Taigi vis dar lieka mistika kaip ten su tomis moterimis mečetėje. Kadangi ir katalikai ne visi sekmadienį eina bažnyčion, taip ir su vietiniais gyeventojais ypač Hurgadoje, kur vietinių gyevntojų beveik nėra, nes visi yra atvykėliai iš Kairo, Aleksandijos ar pietinio Egipto provincijų. Daugelio žmonos su vaikais paliktos jų gimtuosiuose miestuose, o jie pradirbę pusantro mėnesio gauna savaitę atostogų ir keliauja aplankyti šeimų. Va taip ir sukasi ratu.

Moterų tradicinis rūbas hidžaba yra labai populiarus moterų tarpe. Ir nors yra trys skirtingi būdai (uždengti plaukai, pečiai, veidas), tikrai daug moterų renkasi patį konservatyviausiąjį būdą, kuomet matomos lieka tik akys. Nuo ko tiksliai priklauso kaip rengiasi moteris turbūt žino tik jos pačios. O vyraujanti nuomonė yra tokia, kad tai priklauso nuo tradicijų šeimoje. Šeima Egipte vis dar turi labai didelę įtaką kasdieniniam egiptiečių gyvenimui. Dažnai net ir šiomis dienomis nuotaką parenka tėvai.

Labai religingą vyrą galima atskirti pagal gumbą kaktoje. Kai muslmonai meldžiasi, jie kakta turi paliesti žemę, o dažnas dar ir akmenį iš Mekos pasideda, taigi nuo dažno lietimo kakta žemę ar akmenį dažnai lieka mėlynė ar gumbas.

Karštas klimatas. Nepatikėsit, bet įžvelgiu labai karšto klimato privalumus :) Dvi savaites temperatūra buvo apie keturiasdešimt ir daugiau. Karšta kaip pekloj (nors iš kur aš žinau, juk ten nebuvus), na bet vis tiek – jaučiausi kaip nuolatinėje pirtyje dieną naktį. Galvojau, kad visiškai ištirpsiu ir liks iš manęs tik šlapia bala. Dabar galiu pasakyti, kad išgyvenau, nepasikeičiau, bet užtat mėgaujuosi šilkine oda :D Tikrai! Kaip po geros pirties su druska ir medumi. Lygi, graži, skaisti. Jeigu tiek Bolivijoj, tiek Ispanijoj skųsdavausi, kad senstu ir raukšlėjuosi, čia visai ne :) Gal plius dar padeda visokie kremukai iš simondsijų (jojoba) ir alijošiaus iš natūralių aliejų fabrikėlio. Taigi tiek, kiek praėjusiais metais susiraukšlėjau dabar po truputį atsistatinėju. Na bet pernelyg nesigirsiu, kad neišnyktų efektas :D

Trečio pasaulio šalis. Egipte yra apie 80 mln. gyventojų, iš kurių 50 % gyvena skurdžiai. Manau šie skaičiai nusako viską ir atvykus jau nebereikėtų stebėtis nuolatinėmis nebaigtomis statybomis ir šiukšlių krūvomis ant kiekvieno kampo. Žinantiems Maslow piramidę akivaizdu, kad dar daug laiko praeis kol egiptiečiai pakils aukščiau pirmo laiptelio, nes natūralu, kad svarbiausia turėti sotų pilvą ir stogą virš galvos, o tik tada jau bus galima pradėti galvoti apie aplinkos tvarkyma ir pan. Tiesa?

Šiukšliadėžės centrinėje Hurgados gatvėje, kur turistai kviečiami rūšiuoti šiukšles (nors žinoma vėliau visos šiukšlės suverčiamos į vieną krūvą)

Gyvenamųjų namų skersgatviuose šiukšlių krūvos nuolatinė kačių buveinė.

Istorinio paveldo šalis (must to see). Nesvarbu ar patinka/nepatinka dykuma, Raudonoji jūra, paplūdimiai, šiukšlės, priekabūs prekeiviai, tačiau Egipto istorijai ir jos paveldui lygių turbūt daugiau niekur nerasime. Taigi perkaičius mokyklinį istorijos vadovėlį pirmyn į Kairą apžiūrinėti piramidžių (vienintelis išlikęs senovės istorijos stebuklas – Cheopso piramidė), sfinksą ir žinoma visus 120 tūkstančių eksponatų Egipto istorijos muziejuje, tame tarpe ir garsioji Tutanchamono kaukė, 110 kg. sveriantis auksinis sarkofagas ir kiti įspūdingi radiniai. O visi kurie perskaitė Mika Valtere knygą „Sinuhe egiptietis“ turi susipažinti su Luksoru – Naujosios karalystės laikų Egipto sostine Tėbais. Šiam kartui tiek.

Na o dabar šiaip kasdieniniai pastebėjimai:

• Vairavimo įgūdžiams Egipte neprilygsta nei viena Europos šalis. Čia visi važiuoja kas kaip nori, kur nori, o pėstieji tai kėgliai, kuriuos reikia numušti. Visoj Hurgadoj yra gal 5 šviesoforai, kurie savo funkcijos vis tiek neatlieka. Na bet statistiškai čia avarijų įvyksta mažiau nei Lietuvoje. Turbūt todėl kad čia nuolatinis budrumas garantuotas. Beje, sakoma, kad garsino signalo nebuvimas didesnis nuostolis negu sugedę stabdžiai :)
• Vakarais daugelis vyrų renkasi „coffee shop‘uose“, kur bendrauja, rūko kaljaną ir geria juodą arbatą su mėtomis. Moterų tokiuose vietose nepamatysi.
• Apie priekabius prekeivius ar įkyruolius vietinius net neužsimenu. Atvykusiems iš provincijos kurortas jiems rojus akims. Čia visos turistės apsinuoginusios kiek tik įmanoma visiškas kontrastas konservatyviems Egipto miestams. Todėl visokie „smile“, „your eyes are beuatiful“, „I love you“, „are you married?“ ir t.t. ir pan. UŽKNISA. Atsiprašau už nemandagų išsireiškimą..... Čia turbūt labiausiai atsibostanti darbo dalis nuolat šypsotis, nes tik tokiu būdu gali sutvarkyti visus reikalus čia ir dabar.

Nuotraukas kaip visada dedu ten pat. Naujų albumų nekuriu, o tik papildau jau esančius.

Pabaigai šeimyniškas vaizdelis iš pajūrio:

NAUJAS ETAPAS. 2010 04 07-23. Įrašas numeris vienas. Šarm el Šeichas. Egiptas.

Naujas darbas, nauja vieta. Metų savananorystę Bolivijoje keičia darbas turizme. Kaip puiku, daugelis pagalvos, juk pagal specialybę. Ar tikrai taip? Hmmm.... manau nuspręsti bus galima sezono pabaigoje, o ne spėlioti sezono pradžioje. Bet kokiu atveju, grįžus po pertraukos krizės Lietuvoje nepajutau ;)

Dėl ilgų abejonių, kuri bus mano kryptis teko domėtis ir Turkija, ir Egiptu. Įdomu ir tas, ir anas, nes nebuvau buvus nei vienoj iš jų. Arabų šalys. Keletos dienų mokymai vyko Hurgadoje, kur galėjom stebėti gidų/atstovų darbą, dalyvauti ekskursijose. Nuotraukomis (žiūrėti čia) nesugundžiau važiuoti į Hurgadą :) Nagi grįžus iš Bolivijos ir čia tarp penkių žvaigždučių viešbučių ieškojau ko nors akiai pažįstamo. Ilgai ieškoti neteko. Tereikia žvilgterėti į skersgatvį ar pereiti iš centrinės turistams skirtos gatvės į gyvenamųjų kvartalų rajonus. Taigi Hurgadoje jaučiausia gerai. Gal net ir patiko. Nors prie dykumos visgi reikia priprasti....

Galiausiai, po šimtą kartų keistos datos ir krypties – iškeliavau į Šarm el Šeichą, su mintimi čia dirbti visą vasarą. Taigi tik atvykus, intensyviai pažindinausi su viešbučiais, ekskursijomis, aplinka ir t.t. Tame tarpe: išsisukau koją, pamečiau savo saulės akinius, „vestuvinį“ žiedą, išsiveržė ugnikalnis Islandijoje ir t.t. Vienu žodžiu – veiksmo daugiau nei galėjai numatyti.

Trumpai apie dvi savaites Šarm el Šeiche. Tai kurortas pastatytas maždaug prieš 30-40 metų skirtas turizmui plėtoti (turizmas yra trečias, po Sueco kanalo ir naftos pajamų šaltinis Egipte). Taigi ir vietiniai gyentojai čia visai ne vietiniai, o atvykėliai iš viso Egipto (Kairas, Aleksandrija, Nilo slėnis, dykumos beduinai...) dirbti turzmo sferoje: taksistai, kambarinai, administratoriai, pardavėjai, gatvių prižiūrėtojai, žolės pjovėjai, sankryžų saugotojai ir visa kas tik nori. Juk Egipte žmonių daugiau nei darbo vietų. Tai ir dirba visi tą patį po penkis žmones, bet vis tiek dorai darbo nepadaro. Na bet tiek to, nesiplėsiu.

Išsukta koja. Lipau į Mozės kalną, viena iš ekstremalesnių ekskursijų (7 km., 4 val. lipimas į kalną), na bet negi man skautei yra kas nors, ko aš negalėčiau. Žinoma, su sandsalais kopti į kalną nebuvo pati protingiausia mintis, bet kas galėjo pagalvoti, kad reikia vežtis žygio batus į darbą ant jūros kranto lankant turistus viešbučiuose, kur tik baseinai ir veja. Dabar jau žinau, kad reikia. Kitam kartui. Koją tik stipriai nikstelėjau, nieko labai rimto. Savaitę pašlubčiojau, o dabar jau viskas gerai, tik reik pasaugot ir tiek.

Saulės akiniai. Atrodo kas čia tokio, bet žinant kaip aš nemėgstu parduotuvių, kaip man sunku apskritai išsirinkti akinius, ir dar plius tai tie akiniai, kurie mane visus metus gelbėjo nuo Bolivijos saulės. Tada visai supranti kaip galima prisirišti prie daiktų. Bet čia dar ne istorijos pabaiga. Reik juk pirktis naujus, Egipto saulė nors ir ne taip arti kaip Anduose, bet irgi gerai paspigina. Turguj akinių nuo saulės neperku, nes noriu turėti sveikas akis, o ne šiaip patamsintą stiklą nešioti. Vien žo.... Jau turiu kitus, žymiai brangesnius nei aš kada galvočiau mokėti už akinius, na bet sąžinę raminu draugių patarimais: juk ant nosies nešiosi, o ne po skvernu paslėpus, ką nors iš Chanel turėtų turėti kieviena moteris, juk ne vienai dienai ir t.t..... Nors mano reibaniukai irgi geri buvo... Tikiuos po kokios savaitės sąžinė nutils :)

„Vestuvinis“ žiedas. Egipte vyriškosios giminės atstovai tokie pat kaip ir Bolivojoj, bet konkretesni. Čia iškart klausia ar ištekėjus, ar turi draugą... Matyt tingi žaisti su jau „neliečiamom“ :) Kadangi aukso nenešioju, išsirinkau tokį tinkamiausią sidabrinį žiedelį, kuris neginčijamai patvirtina mano žodžius, kad esu ištekėjusi, ir tokiu būdų kas trečio kalbintojo eina atsikratyti. Šarm el Šeiche vietinių moterų tikrai mažai, nes jos dažniausia likuios namuose (kaire ar kur kitur) prižiūrėti vaikų ir namų. Taip pat gi pagal musulmonus jos labai užsidagsčiusios, tai tokiuose kurortuose vyrmas yra rojus, kur prieš akis atsveria tokios grožybės. Taigi va. Bet žiedą aš pamečiau. Dabar kitą užsidėjau, bet kad jis toks nevisai. Na bet vis tiek tikiuos savo funkciją atliks ;)

Ugnikalnis. Ot privirė tas ugnikalnis košės. Daugelis nė nežino, kur ta Islandija. O jau norint atsiminti ugnikalnio pavadinimą, tai reik būt pamišusiu dėl ugnikalnių. O mums tas ugnikalnis – daug daugiau darbo, nuolatinės „ekskursijos“ po viešbučius, nepatenkinti turistai, pretenzijos, isterijos, maža supratingumo. Oij, kaip džiaugiuos, kad iš to milijono žmonių, bent keli buvo supratingi ir tai dar leidžia daryti išvadą, kad yra ir normalių žmonių :D Juokas juokais, ir aš pasimesčiau kai skrydis namo būtų nukeltas neapibrėžtam laikui arba namo teksrtų skristi keturiom dienom anksčiau nei baigias atostogos. Vai vai, jau tos gamtos tikrai nenumatysi. Ne cunamids, ne audra, ne potvynis, o kažkoks ugnikalnis. Vat kaip būna.

Jei tikėčiau ženklais, tai po visų tokių istorijų galvočiau, kad šis darbas ne man (juk tiek visko manęs laukia Lietuvoj, kiek galėčiau padaryti...), bet kadangi aš neprietaringa, tai gyvenkime šia diena, juk kiekvienai dienai gana savo vargo.

Nr. 38. Kitoks gyvenimas

Sakoma, kad visokie pamokantys straipsniai ar moralai baisiai jau nuobodūs ir savo rezultato nepasiekia. Iš serijos: „jei tau atrodo, kad gerai gyveni – atvažiuok čia“ arba „tau trūksta gyvenime iššūkių, nori nuveikt ką nors daugiau nei sėdėti 8 valandas prie kompiuterio – pagalvok kuo gali prisidėti“ arba „pakeisk savo sotų ir patogų gyvenimą į purvą, smurtą ir skurdą“ arba..... na čia galėčiau prigalvoti milijoną, bet tiek to.... kadangi jau buvau sukritikuota – į banalybes nesigilinsiu. Na bet apie praėjusios savaitės įspūdžius būtinai, net privaloma kaip nopriu pasidalinti.

Praėjusi antradienį buvau turbūt pačioje nejaukiausioje Bolivijos vietoje kokias per visus šiuos metus pažinau. Ka reiškia nejauki? Čia galėtų sutilpti daug tokių žodžių ar frazių: užterštumas, kokainas, alkoholis, smurtas, prievarta, bevertis gyvenimas, savižudybės, didžiulės algos, šiukšlės iš šachtos, darbas šaltoje upėje ar tamsioje ir drėgnoje šachtoje, neįgalumas, prostitucija, viduriavimas, reumatas, nepasinaudojimas galimybėmis, ES pagalba, yra tik viena religinė bendruomenė, 4000 mvjl ir t.t. ir pan.

Trumpai apie viską:

Ø Huanuni – 4000 metrų virš jūros lygio esantis šachtininkų kaimelis, kur yra viena didžiausių mineralo iš kurio gaminamas alavas kasyklų ne tik Bolivijoje, bet ir Pietų Amerikoje. 30000 gyventojų, 3 mokyklos. Vidutinė šachtininko alga 10-12 tūkstančių bolivianų (vidutinė boliviečio alga1-2 tūkstančiai bolivianų).

Ø Daugelio žmonių gyvenimas susijęs su šachta. Gimusių vaikų ateitis jau nulemta. Gyvenimo ratas uždaras ir pastovus. Gimiau, užaugau purvynėj, tėvui susirgus nuo jaunumės pradėjau dirbti šachtoj, man susirgus mano vaikai pradeda dirbti šachotoj... Jei susitaupiau pinigų, tai gal Cochabamboj turiu kokį namą, kurį pasistačiau per šituos darbingus metus. Bet jei netaupiau, viską išvaiščiau per šventes, netekus darbo – gyvenu gatvėj. Būtų galima parašyti – „įrašas iš dienoraščio“. Juokas pro ašaras.

Ø Pagrindinės ligos: diarėja (pastovus viduriavimas) nuo kurios miršta daugybė vaikų; pneumonija (stiprus plaučių uždegimas) nes didžiąją metų dalį yra labai šalta, o namuose šildymo niekur nėra ir reumatas, kuriuo dažniausiai suserga moterys, kurių darbas – upėje ieškoti mineralo arba upėje jį plauti. Upė labai šalta.

Ø Plačiai paplitęs alkoholizmas ir narkomanija. Populiariausi narkotikai – marihuana ir kokainas. Kadangi tėvai uždirba daug, vaikai gali sau leisti įsigyti šio stipraus tarp skurdžių gyventojų nepaplitusio narkotiko. Blogiausia tai, kad išvažiuojant iš miestelio tikrinami daiktai ar niekas neišsiveža mineralo, tačiau įvažiuojant į miestelį niekas nieko netirkina, taigi gali įvežti visko ko širdis geidžia.

Ø Miestelis visiškai užterštas. Visa namų kanalizacija per miestelį vingiuojančiais kanalėliais nuteka į upę (tualetų daugelyje namų nėra). Visos atliekos iš šachtos upe atiteka į miestelį. Patys gyventojai savo šiukšles irgi meta kur papuola ir į tą pačią upę. Kaip sako daugelis atvykusių tyrinėtojų – šaltis čia pagrindinis gelbėtojas. Nes jei būtų karšta, tai nuo bakterinių ligų jau seniai būtų visi išmirę. Net kai šalta jaučiasi nuolatinė smarvė miesto gavėmis. Geriamas vanduo irgi yra užterštas. Sako kad yra kažkur šaltinis ištekantis iš kalno, bet ir jis nėra švarus. Ore nuolat pilna dulkių, nes vėjas nuolat nešioja iš šactos supiltą atliekų smėlį nuo kalno šlaitų.

Ø Daugelis produktų miestelyje yra pakankamai brangūs dėl didelių transportavimo kaštų. Vaisiai ir daržovės kur ir taip nėra boliviečių kasdienybė, čia dar retesnis produktas.

Ø Europos sąjungos suteikta pagalba gerokai palengvina kai kurių socialinių sluoksnių būklę. Ypač projektui su neįgaliais vaikais – iš ES pinigų pastatytas visas neįgaliųjų centras ir plius vidaus įranga.

Na bendrais bruožais tai būtų toks mano įspūdis. Net ir aš turbūt nesiryžčiau ten praleisti metus laiko savanorystėms. Na mėnesiui, dviems savaitėms gal ir susiruoščiau, bet ilgesniam laikui būtų sunkiau. Pvz. Dabar ten esanti seserų kongregacija nuo sausio mėnesio jau išsikeli (įsikurs kitą brolių kongregacija), nes daugelis vienuolių nenori ten gyventi, o os kuriso nori – negali, nes ten būnant susirgo. Kadangi miestelis yra 4000 mvjl. dalis žmonių tiesiog negali ten gyventi. Dėl abai aktyvaus gyvenimo ritmovienai seseriai vos neįvyko infarktas (gyevno tris metus ten), todėl dabar jau ten uždrausta važiuoti. O jei važiuoja vartja vaistus nuo širdies. Kitai seseriai matyt dėl slėgio ar kitų su aukšču susijusių priežasčių beveik nebegirdi viena ausimi...

Na koks susidarė įspūdis?

37. mmmmmmmmmm

Siandien pasvepluosiu...
Esu ne prie savo kompiuterio ir neturiu lietuvisko raidyno..

Na as jau nelinkusi nesilaikyti pazadu.... bet geda prisipazini... apie bolivietiskas vesuves taip ir neparasiau. O nuo to laiko dar tiek ivykiu ivyko: kelione i Peru (Machu Picchu, Ramusis vadenynas), gimtadienis, cepelinu darymas, mokslo metu pabaiga.... ir kada viska aprasyti.
Na nuo rytojaus gyvenu naujuose namuose, kur nera interneto......... Taigi sviesioji reikalo puse.... Gal rasiu laiko aprasymams?
Tuo tarpu... Aciu mano kasdienos bendrakeleivei, kuri nors ir paraudusiomis akimis, bet vis tiek rado laiko ir nuotraukoms, ir istorijoms...
Gero ziurejimo ir skaitymo ;) As tikiuos irgi neilgam dingstu...