2009-12-03

Nr. 38. Kitoks gyvenimas

Sakoma, kad visokie pamokantys straipsniai ar moralai baisiai jau nuobodūs ir savo rezultato nepasiekia. Iš serijos: „jei tau atrodo, kad gerai gyveni – atvažiuok čia“ arba „tau trūksta gyvenime iššūkių, nori nuveikt ką nors daugiau nei sėdėti 8 valandas prie kompiuterio – pagalvok kuo gali prisidėti“ arba „pakeisk savo sotų ir patogų gyvenimą į purvą, smurtą ir skurdą“ arba..... na čia galėčiau prigalvoti milijoną, bet tiek to.... kadangi jau buvau sukritikuota – į banalybes nesigilinsiu. Na bet apie praėjusios savaitės įspūdžius būtinai, net privaloma kaip nopriu pasidalinti.

Praėjusi antradienį buvau turbūt pačioje nejaukiausioje Bolivijos vietoje kokias per visus šiuos metus pažinau. Ka reiškia nejauki? Čia galėtų sutilpti daug tokių žodžių ar frazių: užterštumas, kokainas, alkoholis, smurtas, prievarta, bevertis gyvenimas, savižudybės, didžiulės algos, šiukšlės iš šachtos, darbas šaltoje upėje ar tamsioje ir drėgnoje šachtoje, neįgalumas, prostitucija, viduriavimas, reumatas, nepasinaudojimas galimybėmis, ES pagalba, yra tik viena religinė bendruomenė, 4000 mvjl ir t.t. ir pan.

Trumpai apie viską:

Ø Huanuni – 4000 metrų virš jūros lygio esantis šachtininkų kaimelis, kur yra viena didžiausių mineralo iš kurio gaminamas alavas kasyklų ne tik Bolivijoje, bet ir Pietų Amerikoje. 30000 gyventojų, 3 mokyklos. Vidutinė šachtininko alga 10-12 tūkstančių bolivianų (vidutinė boliviečio alga1-2 tūkstančiai bolivianų).

Ø Daugelio žmonių gyvenimas susijęs su šachta. Gimusių vaikų ateitis jau nulemta. Gyvenimo ratas uždaras ir pastovus. Gimiau, užaugau purvynėj, tėvui susirgus nuo jaunumės pradėjau dirbti šachtoj, man susirgus mano vaikai pradeda dirbti šachotoj... Jei susitaupiau pinigų, tai gal Cochabamboj turiu kokį namą, kurį pasistačiau per šituos darbingus metus. Bet jei netaupiau, viską išvaiščiau per šventes, netekus darbo – gyvenu gatvėj. Būtų galima parašyti – „įrašas iš dienoraščio“. Juokas pro ašaras.

Ø Pagrindinės ligos: diarėja (pastovus viduriavimas) nuo kurios miršta daugybė vaikų; pneumonija (stiprus plaučių uždegimas) nes didžiąją metų dalį yra labai šalta, o namuose šildymo niekur nėra ir reumatas, kuriuo dažniausiai suserga moterys, kurių darbas – upėje ieškoti mineralo arba upėje jį plauti. Upė labai šalta.

Ø Plačiai paplitęs alkoholizmas ir narkomanija. Populiariausi narkotikai – marihuana ir kokainas. Kadangi tėvai uždirba daug, vaikai gali sau leisti įsigyti šio stipraus tarp skurdžių gyventojų nepaplitusio narkotiko. Blogiausia tai, kad išvažiuojant iš miestelio tikrinami daiktai ar niekas neišsiveža mineralo, tačiau įvažiuojant į miestelį niekas nieko netirkina, taigi gali įvežti visko ko širdis geidžia.

Ø Miestelis visiškai užterštas. Visa namų kanalizacija per miestelį vingiuojančiais kanalėliais nuteka į upę (tualetų daugelyje namų nėra). Visos atliekos iš šachtos upe atiteka į miestelį. Patys gyventojai savo šiukšles irgi meta kur papuola ir į tą pačią upę. Kaip sako daugelis atvykusių tyrinėtojų – šaltis čia pagrindinis gelbėtojas. Nes jei būtų karšta, tai nuo bakterinių ligų jau seniai būtų visi išmirę. Net kai šalta jaučiasi nuolatinė smarvė miesto gavėmis. Geriamas vanduo irgi yra užterštas. Sako kad yra kažkur šaltinis ištekantis iš kalno, bet ir jis nėra švarus. Ore nuolat pilna dulkių, nes vėjas nuolat nešioja iš šactos supiltą atliekų smėlį nuo kalno šlaitų.

Ø Daugelis produktų miestelyje yra pakankamai brangūs dėl didelių transportavimo kaštų. Vaisiai ir daržovės kur ir taip nėra boliviečių kasdienybė, čia dar retesnis produktas.

Ø Europos sąjungos suteikta pagalba gerokai palengvina kai kurių socialinių sluoksnių būklę. Ypač projektui su neįgaliais vaikais – iš ES pinigų pastatytas visas neįgaliųjų centras ir plius vidaus įranga.

Na bendrais bruožais tai būtų toks mano įspūdis. Net ir aš turbūt nesiryžčiau ten praleisti metus laiko savanorystėms. Na mėnesiui, dviems savaitėms gal ir susiruoščiau, bet ilgesniam laikui būtų sunkiau. Pvz. Dabar ten esanti seserų kongregacija nuo sausio mėnesio jau išsikeli (įsikurs kitą brolių kongregacija), nes daugelis vienuolių nenori ten gyventi, o os kuriso nori – negali, nes ten būnant susirgo. Kadangi miestelis yra 4000 mvjl. dalis žmonių tiesiog negali ten gyventi. Dėl abai aktyvaus gyvenimo ritmovienai seseriai vos neįvyko infarktas (gyevno tris metus ten), todėl dabar jau ten uždrausta važiuoti. O jei važiuoja vartja vaistus nuo širdies. Kitai seseriai matyt dėl slėgio ar kitų su aukšču susijusių priežasčių beveik nebegirdi viena ausimi...

Na koks susidarė įspūdis?

2009-11-20

37. mmmmmmmmmm

Siandien pasvepluosiu...
Esu ne prie savo kompiuterio ir neturiu lietuvisko raidyno..

Na as jau nelinkusi nesilaikyti pazadu.... bet geda prisipazini... apie bolivietiskas vesuves taip ir neparasiau. O nuo to laiko dar tiek ivykiu ivyko: kelione i Peru (Machu Picchu, Ramusis vadenynas), gimtadienis, cepelinu darymas, mokslo metu pabaiga.... ir kada viska aprasyti.
Na nuo rytojaus gyvenu naujuose namuose, kur nera interneto......... Taigi sviesioji reikalo puse.... Gal rasiu laiko aprasymams?
Tuo tarpu... Aciu mano kasdienos bendrakeleivei, kuri nors ir paraudusiomis akimis, bet vis tiek rado laiko ir nuotraukoms, ir istorijoms...
Gero ziurejimo ir skaitymo ;) As tikiuos irgi neilgam dingstu...

2009-10-18

Nr. 36. Vestuvės Bolivijoj

Straipsnis anksčiau ar vėliau tikrai bus. Pažadu :)
Kol kas tik video iš kolegės vestuvių praėjusį šeštadienį.



O nuotraukos kaip visada picasoj.

2009-09-28

Nr. 35. Po pertraukos apie viską....


Neįtikėtina…. Tik dabar pastebėjau, kad jau praėjo lygiai mėnuo nuo mano paskutinio įrašo….
Užtrukau kol susidėliojau viską paeiliui…. Na tai pradedu.


Rugpjūtis

Gitarų ir gražių balsų vakaras puikioje kompanijoje.








Bolivijoje traukinių tinklas laba mažai išvystytas, tačiau Cochabamboje atmenant senus laikus tebėra ¡veikianti! traukinių stotis. Čia yra vienas maršrutas į vieną kaimą aplankant kitus kaimus vieno vagono traukinuku. Kitaip tariant – mašina ant bėgių :D




Mano organizacijoje mes dirbame su visos parapijos jaunimu. Mums talkina (ar mes jiems talkinam... čia jau nelabai svarbu) teologijos ir filosofijos studentų grupelė, kurie gyvena bendruomenėje ir ruošiasi tapti misionieriais vienuoliais (tolimesnėj ar artimesnėj ateity..). Taigi vieną sekmadienį mane pakvietė pas save į namus pietauti. Gamino kolumbietis, kolumbietišką patiekalą, kurio pavadinimo neatsimenu :)




Skautų Urcupiños notraukos ČIA.
Praėjus savaitei po Žolinių šventės, įvairios skautų grupės iš visos Cochamabmos tradiciškai susirinko paminėti Bolivijos skautų globėjos šventės.




Rugsėjis

NUOTRAUKOS ČIA / FOTOS AQUI / PHOTOS HERE


09 04 Bolivijos skautų stovyklavietė Arani



• Kaktusai....
• Eukaliptai....
• Apylinkės....
• Gaminama maža parodomoji krosnis duonai ar vištai kepti...




09 05 Skautų sueiga Sucre aikštėje
• Naujokų viliojimo metas. Pirma sueiga – vien patys įdomiausi žaidimai....



Po sueigos vieni bėga pirkti ledų, kiti - apelsinų ar vietoje spaustų apelsinų sulčių.



09 06 Pirmas rugsėjo sekmadienis - Pėsčiųjų diena (nuotraukos ČIA)



• Visos gatvės tuštut tuštutėlės. Nuo devynių ryto iki šešių vakaro neišvysi milijoniniam mieste neivienos mašinos – tik dviratininkai ir pėstieji. Geras jausmas eiti tuščia gatve, kur paprastai būna vien kamščiai... Gatvėse sportuojama, žaidžiama, vaikštoma, bėgiojama ir t.t. Retorinis klausimas – ar Lietuvoj tai būtų įmanoma?...


09 13 Vestuvės
• Aš sekmadieniais giedu vienos bažnyčios chorelyje. Tai pirmą kartą giedojau ir per vienas vestuves. Įdomu :D




09 17 Atvažiavo Asta
• Laikas pradėtas skaičiuoti atbuline tvarka… Jei anksčiau skaičiavau kiek laiko esu Bolivijoje, tai dabar norom nenorom tenka skaičiuoti kiek laiko man beliko būti Bolivijoje. Ir kaip per tuos du su puse mėnesio padaryti ir pamatyti visa tai kas dar nepadaryta ir nepamatyta… Sunki užduotis…



09 19-22 Kelionė į druskos dykumą Uyuni (nuotraukos ČIA)
• Uijjjj, čia jau reiktų trijų lapų aprašymo..... Bet kadangi tam laiko neturiu... Tai trim sakiniais:
1. Kelionė buvo nuostabiai šauni ir nepakartojama dėl kompanijos (du boliviečiai ir trys japonai) bei puikių peizažų (druskos dykuma, žuvies sala dykumoje, S. Dali akmenų dykuma, flamingai Spalvotame ir Žaliajame ežeruose....).
2. Neįprastai organizuota kelionė/ekskursija (trys dienos džipu, nakvynė iš druskos pastatytame viešbutyje, maitinimas, gidas/vairuotojas...)
3. Super gražios nuotraukos :D Tiesa? ;)








09 26 Anticucho vakarienė

Anticucho - karvės širdis supjaustyta griežinėliais ir kepama ant grotelių pašlakstant aliejaus ir sojos padažo mišiniu. Patiekiama su virtomis bulvėmis ir padažu pagamintu iš žemės riešutų. Mmmmmm, skanumėlis ;)




09 27 Trečias kartas ant Cristo de la Concordia kalvos
Na Astai juk reikia susipažintoi kur ji čia atvyko. Taigi pirma ekskursija – vaizdas į miestą iš aukštai.



2009-08-27

Nr. 34. Žiemą Bolivijoje prisiminus….

O jei rimtai, tai tik noriu pakomentuoti keletą nuotraukų iš birželio ir liepos mėnesių (nes anksčiau tiesiog buvau apie jas pamiršus...)

Taigi. Nuotraukos picasoj, kaip visada NUOTRAUKOS / FOTOS / PHOTOS

Jau buvau minėjus, kad Bolivijoj beveik kiekvieną sekmadienį kokiam aplinkiniam miestely ar kaimely visada yra kokia nors šventė. Taigi birželio pradžioj buvau La Angostura ir ten buvo žuvies šventė. Ten toks mini kaimelis prie didžiulio tvenkinio, kurio vanduo visada yra rudos spalvos. Tai laistymui skirtas vanduo, taigi karts nuo karto kai kanaluose aplinkui atsiranda vandens, tai reiškia kad iš Angostūros buvo paleistas, kad drėkintų aplinkinius laukus sausuoju metų sezonu.
Šventės Bolivijoj kaip visada – atvažiuoji, pavalgai, apsuki ratą ir išvažiuoji (arba pasilieki gerti gerti gerti.... iki kol turi sveikatos). Tuo metu groja folklorinė muzika, visi klausosi, kas šoka ir t.t.
Tą sekmadienį, mes irgi, atvažiavom, pavalgėm žuvies, paklausėm muzikos, ir išvažiavom..



Liepos pradžioje, per tūkstantmečio šventę Lietuvoje, čia Bolivijoj pirmą kartą po pusės metų suorganizavau Lietuvos pristatymą (skaidrės, gėrimai, tinginys, juoda duona, sūris ir t.t.), bet kadangi dariau savo rajone, tai nedaug kas iš mano pažįstamų ir atėjo (nes toli važiuoti). Kai rugsėjo pabaigoj darysiu Bolivijos pristaymą (kad vietiniai boliviečiai susipažintų kokių grožybių čia turi ir nė karto nėra matę....), tai darysiu miesto centre ir tikiuosi daugiau kas ateis..



Paukštukai ir papūgos šiaip gražu :) Kol ko nors lauki (o čia Bolivijoj dažnai taip būna) yra laiko apsižvalgyti.



Liepos mėnuo čia yra šalčiausias, kuomet temperatūrų skirtumas tarp dienos ir nakties sunkiausiai pakeliamas. Kai pas mus Cochabamboj apsiniaukę arba yra labiau šalta, tai reiškia kad aplinkiniuose kalnuose, ten aukštai sninga. Taigi padariau keletą nuotraukų pro balkono langą ir pasivaikščiojus po savo rajoną. Ten kalnų viršūnėse sniegas. Beje, vaikai su tokiais baltais chalatais – čia jų „uniformos“, kurios vadinasi – „guardapolvo“, kas lietuviškai reiškia apsauga nuo dulkių.





Smagaus žiūrėjimo ;)

2009-08-24

Nr. 33. Pavasarėjam….


Viena rytą į darbą ėjau be megztinio, trumpom rankovėm, o tai reiškia, kad jau nebėra naktimis šalta. Ir dieną pavėsyje irgi jau nebėra šalta. Tai pirmieji ženklai kad artėja pavasaris. Na kaip Lietuvoj jis savo bundančia žaluma neišsiskirs, bet sako kad čia pavasarį žymi žiedai. Jau mačiau rožiniai violetinius persikų medžius su žiedais ir kiti vaismedžiai jau po truputį irgi pradeda skleisti savo žiedus.

Iš visų aplinkinių Cochabambos miestelių (Punata, Cliza, Tarata, Sacaba, Quillacollo, Vinto....) mano mėgstamiausias yra Arani. Kaip tik ten vakar ir buvau. Daug žmonių, nes miestelio šventė, bet šiaip šis miestukas ramus. Nors čia dulkių irgi nestinga, kaip ir bet kur kitur, o žiemai būdingi vėjai vis dar karts nuo karto pakelia dulkių sūkurius, bet kolonijinė architektūra ir kalvotos Arani apylinkės išblaško.

Štai keletas vaizdų:

Turgaus aikštėje.



Bolivietiška trispalve papuoštos Arani gatvės.



Medis skulptūra miestelio aikštėje.



Išvažiuoti iš Arani nenusipirkus skaniosios Arani duonos ir rosquetes (liet. rosketes) - nusikaltimas.





Persikų žiedai



Charque (liet. čarke) - džiovinta mėsa. Vienas iš tipinių patiekalų. Va šitaip ant virvės prieš saulę ir yra džiovinama mėsa.



Kapinėse dauguma antkapių kaip ir namai iš molio.



Čia ta pati kalva, kur metų pradžioje kopiau... Šį kartą į koplytėlę esančią viršuje pasižiūrėjom tik iš apačios :D





O čia, kaip visada, daugiau NUOTRAUKŲ / MAS FOTOS / MORE PHOTOS

2009-08-17

Nr. 32. Kasmetinis 13 km. „piligriminis žygis”

Kodėl paskutiniai du žodžiai kabutėse? Žodyne rastos žodžių reikšmės:

Piligrimas (lot. peregrinus – svetys, užsienietis) – asmuo, išsiruošęs į piligriminę kelionę, norėdamas aplankyti kokią nors šventą vietą. Paskata piligriminei kelionei gali būti siekis gauti nuodėmių atleidimą, įžado vykdymas, viltis, kad tam tikroje vietoje bus išklausytos maldos, pagyta nuo ligos. Tikslas yra tam tikra šventa laikoma vieta, pvz., bažnyčia.
Piligriminė kelionė (lot. peregrinatio religiosa – tradicinis keliavimas, siekiant aplankyti piligrimų pamėgtas vietas, turinčias religinę reikšmę). Islamo religijoje – Hadžas arba ciaretas. Simboline prasme tokia kelionė yra iniciacija arba atsidavimo ženklas. Ji siekia senovės laikus, kai buvo tikima antgamtine tam tikrų vietų galia. Islame tokia vieta – Meka, pranašo gimtoji vieta. Induizme – Benares prie Gango. Budistams ir krikščionims – paskutinės Gautamos Budos ar Jėzaus aplankytos vietos.

Todėl ir kabutėse, nes mano minėtame tradiciniame žygyje vienintelė išpildyta piligriminio žygio sąlyga – atvykstama į šventovę – Quillacollo bažnyčią. Tačiau pats žygis priminė – išsipusčiusių mokyklinukų žygį. Pakeliui įvairių maisto ir ne tik produktų reklama, šokių muzika, cirko pasirodymai, valgiai ir gėrimai (bent jau alkoholio nepardavinėjo, bet girtų vis tiek netrūko) kas pora šimtų metrų ir kiti nesiderinantys piligriminiam žygiui dalykai.



Pakeliui buvo ir maldai skirtos vietos, kur jaunimas iš įvairių parapijų giedojo, šlovino ar kitaip kvietė maldai žmones. Bet nemačiau beveik nei vieno susidomėjusio jų veiklą. Ir apskritai abejoju ar kam nors tai rūpėjo. Iš tiesų.... keista tradicija. Ir sako kad pastaraisiais metais jau yra mažiau žmonių, nes anksčiau tai išvis vien girti ir vien tik fiesta. Sako, kad dabar jau apmažėjo, na bet ką aš žinau...


Mano kompanija su kuria pradėjau žygį:


Su kuria baigiau...


Eina jaunimas....


Atėję į aikštę visi ilsisi:




Virgen de Urcupiña - dėl jos šis žygis


2009-08-15

Nr. 31. Žolinė Cochabamboj

Jau žinot kad nuo pavasario (čionykščio rudens) aš mokausi šokti chapaqueada (liet. čiapakeada). Kas ta chapaqueada?

Chapaca – yra regionas Bolivijos pietuose, aplink miestą Tarija (liet. Taricha). Kitaip tariant, tai ispaniškoji Andalūzija: gamta, vynas, ispanų kilmės šokiai.... Vienas iš tokių šokių yra cueca (lie. kueka). Cueca šokama Bolivijoj, Čilėj, Argentinoj, turi savo skirtingas atmainas. Vien Bolivijoj yra gal 4 rūšys (jei ne daugiau) cueca atmainų: iš Cochabambos, iš Potosi, iš La Paz ir iš Tarija. Cueca iš Tarija dar vadinama – Cueca Chapaca. Nuo to ir kiles žodis – chapaqueada. Po šitos įžangos pasižiūrėkim kaip šokama cueca chapaca.



Cochabambos metų šventė – Virgen de Urcupiña – kitaip tariant Žolinė. Dvi dienas šventė tęsiasi su tradiciniais šokiais ir visokiom kitokiom atrakcijom. Vakar kaip tik ir aš šokau kartu su kitais tūkstančiais šokėjų (maždaug kaip per karnavalą). Šokio trajektorija buvo apie 4 valandas. Kiek kilometrų nežinau – 3 gal 5. Buvo miestelyje už Cochabambos, kuris vadinas Quillacollo (liet. Kijakojo).

NUOTRAUKOS ČIA / FOTOS AQUI / PHOTOS HERE

Ką čia daugiau pasakot. Patiko. Šoksiu dar. Dabar gydausi kelias pusleles, kur pritryniau. Vakare eisiu į naktinį Žolinės piligrimą kartu su tūkstančiais kitų žmonių – apie 13 km. – iš Cochabambos centro į Quillacollo bažnyčią.

2009-08-12

Nr. 30. Atsakymas: tikslas – Coroico

Taigi, atsakymas teisingas – tai metrai virš jūros lygio:

2600 mvjl – Cochabamba
3500/4000 mvjl – La Paz
4860 mvjl – La cumbre
1200 mvjl – Yolocita
1760 mvjl – Coroiko
1200 mvjl – Yolocita
4860 mvjl – La Cumbre
3500/4000 mvjl – La Paz
2600 mvjl – Cochabamba

Mano kelionės tikslas buvo Coroico miestelis kalnuose, netoli bolivietiškų džiunglių. Kaip visada man pasisekė.... Jei du mėnesius šiose vietovėse nelijo, tai tą dieną kai atvažiavau vakare pylė kaip iš kibiro ir kitas dienas buvo pakankamai apsiniaukę, dangus baltas, todėl nuotraukose trūksta ryškumo ir tikrai neatsispindi tas grožis, platybės, žaluma, kokia buvo ten.

Įžangai kviečiu pasižiūrėti kelio iš La Paz į Coroico nuotraukas.

Galiu pasakyti, kad dviračiu nevažiavau, ir tuo keliu važivau tik nedidelę atkarpą. Nėra taip baisu kaip nuotraukose, o vaizdai tikrai įspūdingi ;)

MANO NUOTRAUKOS / MIS FOTOS / MY PHOTOS

Coroico kelias dar kitaip vadinamas Mirties keliu – tai 61 km ilgio kelias Bolivijoje, Los Yungas regione, jungiantis šalies sostinę La Paz ir Coroico. Kelias garsėja savo pavojingumu ir dažnai vadinamas pavojingiausiu pasaulio keliu. Kasmet šiame kelyje žūdavo 200-300 keliautojų. Kelio pakraščiai nužymėti kryžiais, žymi žūties vietas. 1983 m. liepos 24 d. autobusui nuriedėjus į bedugnę žuvo daugiau nei 100 žmonių.



Kelias nutiestas 1930 m. Chaco (liet. Čiako) karo metu paragvajiečių kalinių. Tai viena iš arterijų, jungiančių La Paz su Amazonija. Kelio vyraujantis plotis 3,2 m, skardžių aukštis siekia 600 m.

Kelio pavojingumą ir didelį avarijų skaičių lemia keletas priežasčių:

  • Šis kelias driekiasi kalnuotomis vietovėmis, didelę dalį glaudžiasi tarp 90° statumo uolos ir gilaus upės slėnio. Kelyje daug labai pavojingų posūkių ir nuokalnių.
  • Šiame regione dažnai smarkiai lyja ir labai dažnai laikosi labai tirštas rūkas (baritú), dėl to labai pablogėja matomumas ir kelio būklė.
  • Kelias yra labai siauras (juo sunkiai prasilenkia du sunkvežimiai), be to nėra apsauginių atitvarų, todėl automobiliui išsukus iš kelio tragiška nelaimė neišvengiama.
  • Kelio danga neasfaltuota, todėl po dažnų liūčių jis pavirsta slidžia purvyne.
  • Bolivijos automobilių parkas labai senas ir netvarkingas, todėl automobilis neretai pakliūna į avariją dėl techninių gedimų.
  • Viena iš svarbiausių kelio taisyklių, leidžiančių išvengti tragiškų nelaimių, leidžiantis nuokalne niekad nevažiuoti dešine kelio puse, o judėti palei išorinį kelio kraštą, kad nuokalne važiuojančio automobilio vairuotojas spėtų pastebėti kylantį automobilį.
  • Nepaisant savo pavojingumo, šis kelias yra turistų mėgiamas objektas. Ypač populiaru leistis keliu žemyn su kalnų dviračiu, tačiau kadangi automobilių eismas keliu tebevyksta, pasitaiko skaudžių eismo įvykių.

2006 m. baigtas statyti alternatyvus, saugus kelias į Coroico, kuriuo aš važiavau ir vargo nemačiau. Kelionės trukmė apie 2-3 val. Kelias su visom apsauginėm tvorelėm, atšvaitais, juostom, ženklais ir visais kitais reikalingais kelio atributais (kas Bolivijoj visai nebūdinga).

Coroico miestelyje yra apie ~25 tūkst. Gyventojų, verčiamasi daugiausia žemės ūkiu, svarbus kokos auginimo centras.
Senasis Coroico miestas buvo įkurtas prie Koriguajako upės ištakų, kur pradėta aukso gavyba, tačiau netrukus miestą sugriovė vietiniai indėnai. XVIII a. Coroico atkurtas ant Učumačio kalno, kur lengviau gintis nuo antpuolių. 1899 m. miestas tapo provincijos centru.

Oras lietingas, šiltas ir drėgnas dėl rytinių vėjų. Dėl dažno lietaus susiformuoja rūkas, vadinamas baritu. Vyrauja džiunglių augalija (vadinamieji rūko miškai), tankūs sąžalynai. Svarbiausios auginamos kultūros yra kava, citrusai, koka, cukranendrės, bananai, papajos, moliūgai, kukurūzai. Čia didelė augalų ir gyvūnų įvairovė, daug endeminių rūšių. Kalnų šlaitais teka daug vandeningų upių ir upelių, sudarančių krioklius, kurie yra pagrindins traukos objektas turistams. Ir pinigų išgavimo priemonė. Kadangi viešojo transporto ten beveik nėra, tai taksistai atsigriebia. Pvz.: iki vienos upės kur galima maudytis yra kalno apčioj maždaug apie 7 km. kelio. Už tai taksitas prašo 60 bs (24 Lt.), į tai įeina nuvežimas, palaukia tavęs vieną valandą ir grįžimas. Palyginimui – kita eksukrsija į kitą kaimelį. Kad ten nuvažiuotum reikia nusileisti nuo vieno kalno, pakilti į kitą (1760 – 1200 – 1700). Ten tavęs irgi vieną valandą palaukia ir tada vėl grįžimas iš vieno kalno į kitą (1760 – 1200 – 1700). Už tai taves prašo 80-100 bs. (32-40 Lt.) Neprilygsta tiems septyniems kilometrams. Ir apskritai ten visos kainos yra visai nepagrįstos ir iš piršto laužtos. Kitaip tariant – čia važiuoja sėslūs savaitgaliniai turistai iš La Paz arba užsienio aktyvaus turizmo mėgėjai. Ir vienu ir kitu atveju - vietiniams tai būdas užsidirbti.

Šiame regione gyvena nemažai afrikietiškos kilmės gyventojų (kolonijiniais laikais dirbo Yungos kasyklose), taip pat indėnų. Buvau viename Bolivijos juodaodžių kaimelyje Tocaña. Seniausia kaimo gyventoja papasakojo apie istoriją, kaip gyvena, kuo verčiasi ir pan. (nors tiesą sakant nebuvo labai šneki).


Kolonijiniais laikais daug juodaodžių iš Afrikos buvo atvežta dirbti vergais kasyklose Potosi ir Oruro. Bet ten juodaodžiai greitai mirdavo, nes buvo nepratę prie šalto klimato Bolivijos aukštybėse. Todėl didelė dauguma apsigyveno Coroico regione. Verčiais kaip ir vietiniai gyventojai žemės ūkiu: vaisių, daržovių ir kokos auginimu.

Koka – tikrasis kokainmedis – kokainmedinių šeimos, kokainmedžių genties augalų rūšis, paplitusi Pietų Amerikos šiaurės vakaruose: Kolumbijoje, Ekvadore, Peru, Bolivijoje, Venesueloje. Tikrasis kokainmedis yra 2-3 m aukščio krūmas, šakos tiesios. Lapai gelsvai žali, ovalūs. Žiedai maži, gelsvai baltos spalvos. Vaisius – raudona uoga.
Šviežiuose lapuose gausu alkaloidų. Anduose augalo lapai naudojami arbatai, kramtomi kaip kramtoma guma. Tikrasis kokainmedis – pagrindinė populiaraus narkotiko kokaino žaliava. Didžiausi pasaulyje kokaino tiekėjai yra Kolumbija, Peru ir Bolivija.

Kokos apsupty ;)

Nuo šitų krūmelių skinami kokos lapeliai ir vėliau:

  • džiovinami jei bus naudojami medicinai, arbatai ar kramtymui;
  • mindomi sumaišius atitinkamu chemikalu – kokaino gamybos pradžia. Kaip vadinamas tas chemikalas neatsimenu, bet kartu su šituo yra draudžiama dideliais kiekiais pervežti benziną, gamtines dujas, chlorkalkes, ¡WC popierių! ir nežinau ką dar. Teoriškai visa tai draudžiama ir turėtų tikrinti postuose įvažiuojant ir išvykstant iš regiono, tačiau mūsų netikrino nei vieną kartą. Karts nuo karto pravažiuodavo vienas kitas pikapas ar sunkvežimis su plastiku uždengtais bidonais ir pan. Nereikia baigti aukštų mokslų, kad suprastum kas, kam ir kur tai važiuoja.

Per metus vienam žmogui legaliai leidžiama auginti kokos iš 25 kg. sėklos. Tai beveik vienas hektaras ar pan. Derlių galima nuimti keturis kartus per metus. Pasiskaičiuoji, pasižiūri į laukus visur matomose vietose ir vienaip ar kitaip aišku – tiek kokos neprikramtysi (būdinga tik Andų kalnuose gyvenantiems) ir vaistų neprigaminsi. O kai viskas taip akivazdu, keista kaip tarptautinės organizacijos neužspaudžia Bolivijos prezidento, kad uždraustų auginimą. Bolivijos prezidentas yra kokos auginimo šalininkas, pats jaunystėje dirbo kokos plantacijose. Vienu žo, visame pasaulyje dedasi nesuvokiami dalykai. Mes tik galim stebėti…

Na o dabar trumpai apie nuotraukas.
Pradžioje akmenuoti ir uolieti, truputį apsnigti klanai – tai tik išvykus iš La Paz (apie 3500 mvjl) važiuojant link La Cumbre – aukščiausias taškas kur aš buvau Bolivijoj – 4800 mvjl. Rugpjūčo mėnuo yra svarbus bolivijos indėnų aimara kultūrai. Sakoma, kad šį mėnesį atsiveria žemė ir galima prašyti visko ko tik širdis geidžia. Rugsėjį žemė vėl užsivers ir iki kitų metų nieko negausi jei nepaprašysi. Todėl į La Cumbre kasdien vyskta šimtai žmonių palikti savo auką (nuotrauka ten kur kryžius ir žmonės). Krikščionybė ir vietinė tradicija čia gerokai susimaišiusios.
Vėliau leidžiantis kalnų keliais pravažiuojant Yolocita (1200 mvjl), vėl pakylama į Coroico miestą esantį 1760 mvjl aukštyje. Peizažas kardinaliai pasikeičia, uolas, akmenis ir sausą orą pakeičia vešli žaluma ir drėgmė.
Taigi per vieną dieną keliavau iš vieno aukščio į kitą ir vienu ypu teko nusileisti net 3600 m. Ir galiu pasidžiaugti – neskaudėjo galvos, nepykino ir nepaisant mieguistumo (kas neišvengiama bet kokioj kelionėj) nebuvo jokių pokyčių mano organizme. Sako, kad jau bolivianizavausi ;)

2009-08-11

Nr. 29. 2600 – 4000 – 4800 – 1200 – 1800 – 1200 – 4800 – 4000 – 2600

Tiksliau būtų taip:

2600 – 3500/4000 – 4860 – 1200 – 1760 – 1200 – 4860 – 3500/4000 – 2600

Ką reiškia šitie skačiai? Prašau man pateikti atsakymą ;)
Jei nepavyks išsiaiškinti, rytoj pateiksiu detalų paaiškinimą.

Iki ryt!

2009-07-28

Nr. 28. Dinozaurų, akmenų, fosilijų, tinkus... miestas


Torotoro – mažiausias nacionalinis parkas Bolivijoje. Liepos 24 – 26 dienomis buvo Torotoro kaimo tradicinė Šv. Santiago šventė. Paprastai kaimas yra visiškai tuščias, bet tą savaitgalį buvo daug turistų, tiek vietinių, tiek iš užsienio.

Kadangi važiuoti sugalvojau paskutinę mintuę, tai nebuvau rezervavus nei nakvynės, nieko. Ir pirmą kartą po beveik septynių mėnesių į kelionę po Bolivijos apylinkes išsiruošiau viena. Na ir nieko neatsitiko, grįžau sveika ir gyva, susipažinus su daug šaunių žmonių.

Atstumas nuo Cochabambos tik 130 km., bet kelionė trunka net apie 5 val. Todėl, kad kelias yra akmenimis grįstas (ir tai ne visur), labai vingiuotas, todėl vidutinis kelionės greitis 30-40 km./val. Tai čia žiemos metu, o vasarą, t.y. lietingojo sezono metu kelionė gali užtrukti ir iki 9 val.

NUOTRAUKOS ČIA / FOTOS AQUI / PHOTOS HERE

PENKTADIENIS

Atvykus iškart ėjau ieškoti nakvynės ir aišku viskas buvo užimta. Buvo laisvų lovų bendruose kambariuose, t.y. kur reiktų miegoti vienam kambary su dar 5-6 nepažįstamais žmonėmis. Kadangi buvau viena, tai nusprendžiau nerizikuoti. Ir man pasiūlė vieną kambarį nepritaikytą turistams. Aš sakiau, kad man parodytų. Tai buvo kambarys namo dalyje iš molio. T.y. sienos iš molio, grindys – ąsla, lubos pusiau iš molio ir šiaudų. Kampuose bulvės, kastuvai, kauptukai ir kiti lauko darbo įrankiai. Prie lubų kabo trys kryžiai, relikvijos iš nežianu kiek metų atgal… Ir plius! Be elektros!!! Na aš kaip skautė, paklausiau ar turi žvakę, susiderėjau, kad sumažins kainą ir apsistojau šitam kambary viena, kur duris iš vidaus teko atremti lenta, kad užsidarytų :D

Turismo centre pasakė, kad ekskursijos organizuojamos iš ryto ir kaži ar berasiu grupę tą pačią dieną. Na tai pradėjau pažindintis su kaimu. Tą padariau per 10 min.

Kaime buvo vienas muziejus, taigi susiruošiau į tą akmenų ir fosilijų muziejų. Ten viską aprodė irgi per kokias 10-20 min…. Na galvoju ką čia dabar veikti! Dar net vakaras neatėjo…. Muziejuje gidu dirbantis vyriškis pradėjo mane kalbinti iš kur esu, ką jau mačiau, koks nuostabus šitas kaimas, puikiausias egzempliorius Bolivijoje, kur yra viskas viename: archeologija, paleontologija, speleologija, geologija... Taigi man parekomendavo kur nueiti ir ka galima pamatyti.

Po kurio laiko kaime sutikau tą patį gidą, tai jis mane nuvedė prie dinozaurų pėdsakų, toliau užrodė kad pati aičiau kalno šlaitu ir ieškočiau skambančių akmenų ir erozijos raštais išpaišytų akmenų. Anksčiau Torotoro teritorijoje buvo jūra ir tirpstant ledynams slinkdamos žemės plokštės suformavo kraštovaizdį koks yra dabar. Kadangi anksčiau buvo jūra, tai todėl yra daug jūros gyventojų fosilijų. Dinozaurų pėdsakai išlikę anksčiau veikusio ugnikalnio išsiveržimo dėka. Na žodžiu, akmenų, žemės ir uolų tyrinėtojai čia tikrai nerastų laiko nuobodžiauti, na bet aš per daug nesiplėsiu….

Jei ką domina visokie dinozaurai, jų rūšys, pėdsakai, amžius ir t.t. galit pasiskaityti Vikipedijoj ČIA

Kaip ir kiekvienoj kaimo šventėj visi aplikui geria chicha (liet. čičia) – gėrimas maždaug kaip alus iš kukurūzų, šoka savo tradicinius šokius ir vakare groja folklorinė muzika. Aš nuėjau anksti miegoti į savo molinį kambarėlį ir miegojau net 10 valandų, juk reikia pateisinti miegančios gražuolės vardą :)

ŠEŠTADIENIS

Iš pat ryto prisistačiau į centrinę gatvę ieškoti grupės ekskursijai. O gidas iš vakar dienos manęs jau belaukiantis ir nurodė grupę prie kurios aš galiu prisijungti, nes jau vakar suderėjo su tos grupės gidu. Aš nieko neklausinėjus ir patenkinta iškeliavau su ta grupe – 25 turizmo studentai iš Cochabambos San Simon universiteto. Puikiai nusiteikęs jaunimas, mėgstantis keliauti. Kaip tik man tinkama kompanija :)

Einant prie tikslo – Torotoro kanjonas ir Vergel (liet. Verchel) kriokliai – pakeliui apžiūrėjom dinozaurų pėdsakus (kitus nei aš vakar), natūralius gamtos pastatytus akmeninius tiltus, geologinius sluoksnius ir t.t. Atėjus prie 200 m. aukščio kanjono atsivėrė nuostabūs vaizdai. Galvojau, kad čia ir yra galutinis tikslas, bet pasirodo ne! Teko nusileisti į pačią kanjono apačią stačiais akmeniniais laiptais ir atsidūrėme prie nuostabių, nors ir nedidelių “Karvės nosies” krioklių. Grožis ir didybė neišpasakyta. Nuostabiai praleidom laiką, pailsėjom ir………… teko lipti atgal į viršų……. Jei jau vietiniams buvo sunkoka užkopti, tai aš kas penkis žingsnius turėjau ilsėtis. Mano plaučiai juk nepratę tiek dirbti 2700 metrų aukštyje…. Na bet šiaip ne taip užkopiau ir galiu pasakyti, kad tikrai verta. Būtinai pasitengsiu grįžti.

Viršuj vidury laukų vaikai pavėsinėje pardavinėjo gaiviuosius gėrimus. Vaikai ateina čia iš aplinkiniuose laukuose esančių namukų, kur jie ir gyvena. Žemė kieta, augalai su spygliais, o jie sau kaip gazelės basomis bėgioja….

Vakaras toks pat kaip ir vakarykštis – šokiai, folkloras, chicha... Šįkart miegojau tik 8 valandas…

SEMADIENIS

Vėl iš pat ankstyvo ryto prisistačiau į centrinę gatvę ieškoti kitos grupės kitai eksursijai (studentai jau buvo buvę ten kur aš norėjau). Taigi pralaukus maždaug bolivietšką valandą galų gale išsikrapštėm. Pasisekė, kad 5 žmonių grupelė ieškojo gido ten kur ir aš norėjau. Ir vienas vaikinas iš tos irgi studentų grupės mane pažino iš chapaqueados (pasirodo ten pat šokam, bet kad jie visi panašūs, tai aš nelabai ir pažinau…). Bet kokiu atveju jie buvo su mašina, tai aš po ekskursijos kartu su jais grįžau į CBBA. Na o ekskursija buvo į olą Umajalanta (liet. Umachalanta).

Leidomės beveik 200 metrų po žeme, kur galėjome grožėtis požemio grožybėmis: stalagtitai, stalagmitai, požeminė upė, požeminis ežeras su aklomis baltomis žuvimis. Aplankėme 8 erdvias sales po žeme. Tikrai įspūdinga šliaužti, ropoti tarp akmnų ir didžiulių uolų žinant, kad įlindus pro viena pusę atsidursi kitoje, dar įdomesnėje.

Ola žinoma jau nuo šešiasdešimtųjų metų, tačiau nacionalinis parkas atidarytas tik aštuoniasdešimtaisiais, todėl deja deja, bet daug stalagtitų ir stalagmitų yra nulayžyta ir apdaužyta, sienos aprašinėtos. Žinant, kad stalagtitai ir stalagmitai paauga maždaug 1 cm. per 400 metų….. sustingsti žiūrint kaip lašas po lašo lėtai laša....

Moksliškai (iš vikipedijos):
Stalagmitas (graik. stalagma – lašas) – karstinių urvų dugno vertikalus išsikišimas. Būna stulpų, kūgių ir kitokio pavidalo. Susidaro tose vietose, kur nuo urvo lubų laša karbonatų arba druskų prisotinto požeminio vandens lašai ir vanduo išgaruoja.
Stalaktitas (gr. stalaktos (Σταλακτίτης), „lašantis“, angl. stalactite, ru. сталактит) – kabantis urvinis darinys, paprastai cilindro arba kūgio formos, susiformavęs nuo lašančio vandens, kuris prasisunkia per karbonantingas uolienas ir palieka ant stalaktito paviršiaus mažą ploną kalcito sluoksnelį. Taip pamažu stalaktitas „auga“. Ilgiausias žinomas stalaktitas yra 20 m ilgio Brazilijoje.

Prieš išvykstant iš Torotoro dar sustojom akimirkai susipažinti su „tinkus“ tradicija. Kečua kalba tinkus reikškia – kova (muštynės). Kraujas įpatingai svarbus elementas, nes tai kaip auka pachamama (motinai žemei). Kiekvienos muštynės baigiasi rankos paspaudimu ar net apsikabinimu, nes jei buvo kraujo tai visi labai laimingi. Tai čia šventės metu, legaliai, kaime. Tačiau tikrosios tinkus tradicijos iš neatmenamų laikų pagrindinis elementas – mirtis. Būtinai turi būti nors vienas mirusysis. Dabar dėl žmogaus teisų ir visų šitų dalykų tokios muštynės yra uždraustos, tačiau kaimiečiai susirenka atokesnėse vietovėse kur nėra policijos ir ten tukrai būna mirusių. Ir niekas nieko neskundžia, nes čia tradicija ir tai priima kaip auka ir padėka Motinai žemei... O jau atrodo, kad koridos tradicija Ispanijoj žiauri... Pasirodo būna ir blogiau.

Tinkus muštynės būna su tokiom kumštinėm pirštinėm iš kietos odos ir vielos. Vos vos telpa ant kumščio, nėra tokios didelės kaip bokse. O jų kepurės irgi iš kietos odos ir beveik atstoja šalmą. Tinkus muštynės yra kumščiais ir be jokių taisyklių.

Na o čia kaime, tai mušasi paprastai, be piršinių, be nieko. Paprastuoju legaliuoju būdu...





Šiam kartui tiek.
Iki!

2009-07-06

Nr. 27. Bolivijos skautai

Pirmas susitikimas su Bolivijos skautais jau seniaaaaai buvo. Balandžio pradžioje. Buvau vienoje sueigoje. Paskui turėjau važuoti į jų stovyklą, bet taip ir neišvažiavau, nes išvažiavau kažkur kitur…

Antras susitikimas buvo birželio 27 d. kai šeštadinio popietę buvau visiškai laisva ir niekur neišvažiavusi sugalvojau eiti ieškoti skautų į centrinę jų būstinę. Pakeliui bevažiuodama pamačiau vieną vaikiną su skautiška uniform ir užkalbinau. Jis pasiūlė supažindinti mane su savo vienetu. Aš ir sutikau. Tą dieną iki centrinės būstinės taip ir nebenuvažiavau. Kažkada seniai seniai jau buvau centrinėj būstinėj, bet tada viskas buvo uždaryta. Matyt ne laiku pataikiau, kai nieko nebuvo. Šįkart dalyvavau kitoje kito vieneto sueigoje nei balandžio mėnesį. Pas anuos negrįžau, nes kadangi dingau kaip į vandenį, tai gėda pas juo bebuvo ir grįžti. Tą patį šeštadienį man pasiūlė važiuoti į skautų stovyklą ateinatį trečiadienį. Aš ir sutikau. Kaip tik tą savaitę turėjau atsotogas.
Taigi taip ir atsitiko, kad liepos 1-3 dienomis dalyvavau skautų grupės “Aleman” (lietuviškai būtų “Vokietis”) žiemos stovykloje.

Šiaip skautus Bolivijoj lengva rasti. Čia yra tik viena skautiška organizacija. Turi savo šiaip sau veikiantį tinklapį internete. Visų vienetų skautai renkasi šeštadieniais po pietų dažniausiai mokyklų teritorijose. Aš kadangi šeštadieniais dažniausiai būnu užsiėmus arba išvykus, tai net pusės metų prireikė, kad rimtai susipažinčiau su Bolivijos skautais. Cochabamboj iš viso yra apie 2000 skautų, kitaip tariant apie 25 skautų vienetus.
Pagrindinis skautų vienetas yra grupė, kurią sudaro:
• Vilkiukų gauja (8-12 metų)
• Tyrinėtojų būrys (12-14 metų)
• Pionierių būrys (14-17 metų)
• Roverių klanas (17-21 metų)
• Vadai (21 ir daugiau metų)

Grupėje “Aleman” iš viso yra apie 100 skautų. Tai viena iš didesnių grupių CBBA. Kur buvau sueigoje balandžio mėnesį buvau seniausioje CBBA grupėje “Incas” (lietuviškai būtų “Inkai”). Panašaus dydžio, gal šiek tiek mažesnė. Grupėje kurioje aš buvau kaip bebūtų keista ir reta, turi stiprias roverių ir vadų šakas. O tai praktiškai pagrindinis kriterijus sėkmingai grupės veiklai. Stovykloje buvo apie 50 vaikų (nuo vilkiukų iki pionierių).

Per daug nesismulkinsiu, nes įtariu kad ne visiems įdomu skaityti apie skautiškus nuotykius, palapines, laužus ir t.t. Kitą kartą skautams atskirai paruošiu straipsniuką ir apie viską plačiau papasakosiu.

NUOTRAUKOS ČIA / FOTOS AQUÍ / PHOTOS HERE

26. Birželis

Portales CBBA – Simon I. Patiño namas mieste (ten kur Pairumani, tai kitas – užmiesčio namas).

NUOTRAUKOS ČIA / FOTOS AQUÍ / PHOTOS HERE
Dėl viso šito kiaulių gripo bumo daugelis žmonių vaikšto su tais daiktais ant burnos (kaip gydytojai, neatsimenu kaip vadinas). Tai buvo labai keista, kai mūsų gidas buvo su tuo daiktu, o mums irgi reikėjo užsidėti. Nelabai malonus jausmas. Na bet ką padarysi. Tokios jau taisyklės. Dabar daugelis įstaigų, kurių darbuotojai turi kontaktą su žmonėmis iš išorės – dirba su tais daiktais ant veido.
Gražus namas, gražus sodas, geras gidas. Daug įdomių dalykų papasakojo. Bet aš jūsų tikrai nevarginsiu istoriniais išvedžiojimais. Kas nori, tegu atvažiuoja ir viską išgirs pats.

Šeštadienio rytas Pairumani

Pirmą kartą kai buvau Pairumani – Simon I. Patiño namuose – mums nepavyko apžiūrėti namo, nes kaip tik jau uždarė. Todėl vaikščiojom tik po parką ir apylinkes. Šį kartą atvažiavom laiku, tai apžiūrėjom namą ir sodą aplink namą. Gražu, žalia, vanduo. Turi viską, ko trūksta mieste.


Vienas savaitgalis Liriuni karštųjų versmių baseine.

NUOTRAUKOS ČIA / FOTOS AQUÍ / PHOTOS HERE
Karštosios versmės, kitaip tariant šilto vandens baseinas kalnuose. Gėris. Po ilgo ilgo laiko pirmą kartą valgiau dešreles keptas ant laužo, bolivietiškos bulvės sudegė ir miegojau palapinėj. Gėris! Nors dabar ir ne vasara, kai saulė nusileidžia tai būna ne tik vėsu, bet netgi ir šalta. Bet nieko tokio. Grynas oras į sveikata. Buvau peršalus anksčiau, pabuvus gamtoj peršalimas dingo kaip dūmas :)
Vietoj 35 min. kelio mes pasiklydom ir turėjom 3 valandų naktinę kelionę automobiliu po kalnus. Galų gale kai jau galvojom statyti palapinę ant bet kurios sankryžos prieš mus išdygo užrašas – maudyklės Liriuni. Kažkokiu mistiniu būdu po ilgų klajonių iš visų milijonų kalnų kelių kelelių pataikėm į teisingą kelią. Taigi jau pirma nakvynė buvo prie maudyklių.


Šeštadienio popietė Qollqas (sandėliai iš inkų laikų) Cotapachi

NUOTRAUKOS ČIA / FOTOS AQUÍ / PHOTOS HERE
Aimara naujųjų metų šventimas turėjo vykti šioj vietovėj, todėl dieną sugalvojom išžvalgyti vietą, kad žinotumėm kas ir kaip. Realybėj nuvykus į vieta vidury tuščių laukų, be jokių gyvybės ženklų buvo pastatyti tie namukai – inkų laikų sandėlių prototipas. Graži vieta pasivaikščiot, apsidairyti, bet naujų metų čia nebegrįžom švęsti, o nuvažiavom į Incaracay, kur tikrai kiekvienais metais būna švenčiami nauji metai.


Kitas savaitgalis Incaracay – aimara Naujieji 5527 metai per saulėgrįžos naktį iš birželio 20 į 21.

NUOTRAUKOS ČIA / FOTOS AQUÍ / PHOTOS HERE
Aimara yra vietinių indėnų grupė, kurie metus skaičiuoja pagal inkų kalendorių. Visų jų tradicijų nežinau, bet pagrindiniai du elementai – 21 dienos rytą prieš patekant saulei paaukoja lamą ir tekant saulei iškelia rankas į saulę, kad pasisemtų energijos. Taigi žinokit, aš jau gerai pakrauta ;)
20 dienos vakarą išsiruošėm į Incaracay – iš inkų laikų išlikusi vieta, kur švęsdavo naujus metus, pasitikdavo saulę ir t.t. Kelionė velgi su nuotykiais. Vieta maždaug valanda kelio nuo CBBA, bet vienoj vietoj pradedi kilti į kalną, o kelias vis nesibaigia. Kadangi buvo daugiau mašinų, tai mes drąsiai sekėm iš paskos. Vienoj vietoj vienas trufis sustojo ir pradėjo laipinti lauk žmonės vidury niekur. Na mes tik nusistebėjom ir sekėm kitą mašiną iš paskos. Kol galų gale ji sustojo irgi vidury neąišku kur ir sako “Ne, Incaracay jau pravažiavot, čia apačioj. Aš atvažiavau malkų pasirinkt”. Taip ir likom išsižioję…. Na ką, gerai kad nedaug buvom nuvažiavę, grįžom į tą vieta kur trufis išlaipino žmones ir pradėjom dairytis tamsoje. Galų gale pamatėm keletą laužų, išgirdom žmonių balsus.
Pagaliau. Atvykom. Na ką, reikia įsikurti. Tamsu nors į akį durk. Nieko nesimato. Kaip tik aplinkui vaikščiojo policija. Kadangi aš užsienietė, greit atkreipia dėmesį, tai labai geranoriškai mums aprodė vietovę, kur vyks ryte ceremonija, kurioj uoloj aukos lamą, kur galima statytis palapinę ir t.t. Kartais naudinga būti užsieniete vidury niekur :)
Vėlgi dešrelės, šįkart bolivietiškos bulvės nesudegė ir buvo ypač skanu su sviestu ir sūriu. Kėlėmės apie 4-5 val. ryto, kad nepražiopsotumėm ceremonijos. Kada paaukojo lamą, tiksliau keturias lamas, ne nesupratom, tik vėliau jau matėm nudirtą kailį, verdamą mėsa ir visur pritaškyta kraujo. Viena kolegė buvo pernelyg arti ir kaip pagal tradiciją pradėjo taškyti lamos kraują (su visais viduriais ir t.t.) tai visą kolegės nugarą aptaškė. Fuijjjj. Na bet sako, kad čia reikšia palaiminimą, sėkmę visiems metams. Vaje. Kad tik daugiau tos sėkmės. Gerai kad vėliau tas kraujo dėmes pavyko išskalbti.
Mometas kaip patekėjo saulė tikrai buvo įspūdingas ir labai gražus. Kai jau visi iškėlė rankas turoutį keistokas toks energijos gavimo būdas. Bet kad gražu tai faktas.
Žodžiu, nauji metai “atšvęsti”.


Joninės bolivietiškai.

NUOTRAUKOS ČIA / FOTOS AQUÍ / PHOTOS HERE
Daug dūmų. Košmaras!!!!!!!!
Joninės čia irgi švenčiamos su laužais. Tik viena problemėlė – jie degina viską kas por ranka: padangos, plastikas, seni batai, rūbai, šiukšlės ir t.t. Tikroviškas anekdotas. Paskutinio susitikimo su vaikais prieš atostogas metu, paskutinį kartą liepėme priminti:
- Taigi, vaikai, ko mes nedeginsime per Jonines? – klausia mokytoja.
- Nedeginsime padangų, plastmasės, šiukšlių.... – atsako vaikai choru.
- Teisingai, taip pat nedeginsime batų, rubų... Sutariam? – primena ir pasitikslina mokytoja.
- A.... tai tada deginsim tik žolę!!! – atsako vaikai.
Na kaip jums tokia realybė?.......
Kitą dieną po Joninių visas dangus būna apsiniaukęs, bet ne nuo debesų, o nuo dūmų… Toks dangus laikosi 2-3 dienas. Per Jonines geriau laikyti langus uždarytus, kad neturėtum paskui visą mėnesį dūmų kvapo.


Tropikai

NUOTRAUKOS ČIA / FOTOS AQUÍ / PHOTOS HERE
Pagaliau nusileidau nuo kalnų!!!!! Mes Lietuvoje tik ir svajojam apie kalnus, kaip gražu, nuostabu, nepakartojama, tolima, nepasiekiama, reikalauja iššūkių ir t.t. ir pan. Na aš jau pagyvenus pusę metų tuose kalnuose grįšiu visa patenkinta į jūros lygį. Nes tuose nuostabiuose ir gražiuose kalnuose beveik nėra medžių, maža augalų įvairovė, apie gėles gali ir negalvoti. Visur aplinkui augalai su spygliais, kieti, atšiaurūs… Kai sužinojau, kad liepos pirmą savaitę galiu turėti atostogas, tai tik ir galvojau apie tropikus. Pasirodo nuo CBBA tik 3-4 valandų kelias ir iš šitų dulkių galiu atsidurti nuostabioje žalumoje ir normalioje šilumoje (o ne kepinančioje saulėje). Chapare – Bolivijos tropikai ir džiunglės.
Buvau tik dvi dienas. Bet pirmai pažinčiai pats tas. Dabar žinau kur ir ko noriu. Ir tik atsiradus laisvoms kelioms dienoms – trauksiu tenai. Medžiai, žolė, gėlės, augalai, vabalai, gyvybe, vanduo, upės, lietus. Tas dvi dienas mano oda atsigavo. Nes Nuo pat mano atvykimo į Bolivija oda labia išsausėjo. Be kremų neįmanoma išbūti nei vienos dienos. O tropikuose nereikėjo net vazelino lūpoms. Maudžiausi upėje! Krykštavau kaip vaikas. Vanduo šiltutėlis. Viskas visai panašu į Lietuvą. Kadangi čia dabar žiema, tai nėra nerealaus, nepakeliamo karščio ir drėgmės. Galiu teikti, kad žiema Bolivijos tropikuose, kaip vasara Lietuvoje. Turint omeny kad čia truputį daugiau drėgmės, medžiai didesni, mūsų kambariniai augalai čia auga pakelėse ir dideli. Tas dvi dienas, labai priminė Lietuva. Ir uodai, kaip Lietuvoj prie upės. Grįžau gerokai sukandžiota (kaip po skautų stovyklos Lietuvoje). Bet nieko tokio. Baisios maliarijos čia nėra ir nebūna. O ta kita liga – dengue (lietuviškai dengė), kuri visus gąsdino visą pirmąjį pasumetį jau nebebaisi. Visų pirma beveik nebėra (dabar netinkamas laikotarpis), o visų antra, jau yra vaistai ir todėl dengue nebepavojinga.
Taigi grįžau sveika gyva, nėra ko jaudintis ir nerimauti.
Gyvačių nemačiau, krokodilą tik uždarytą orchidėjų sode. Medžiuose laisvai gyvena beždžionės ir papūgos.
Tai va.

REKLAMA

Kas norėtų savanoriauti parke, kur galima dirbti beždžionių, papūgų arba pumų prižiūrėtoju?
Čia yra galimybė.
Min. reikia būti dvi savaites – kaina 1100 bs. plius maistas. Galima būti kiek tik širdis geidžia. Labai įdomu. Aš jau galvoju, kad pasibaigus mokslo metams, prieš man grįžtant į Lietuvą – pasinaudoti šia galimybe. Tik aišku dar turiu sugalvoti iš kokių pinigų. Nes grįžus tai juk oru gyva irgi nebūsiu…. Na bet ka nors sugalvosiu.

Daugiau informacijos ČIA

Taigi. Susidomėjusiems, prašom kreiptis į mane dėl smulkesnės informacijos.

Reklamos pabaiga.


Birželio mėnesio apžvalgos pabaiga. Taškas.

2009-06-17

Nr. 25. Visko po truputį (gegužis)

Jau įpusėjo birželis, o dar nesukėliau gegužės mėnesio nuotraukų.... Taigi greitai taisau šį vėlavimą.

NUOTRAUKOS ČIA / FOTOS AQUÍ / PHOTOS HERE

Cochabambos vaizdai nuo Cristo de la Concordia kalvos
Gražu, saulėta, vaizdinga. Ten už to pažaliavusio ežero mano rajonas, kur gyvenu ir dirbu.
Į kalną galima užvažiuoti mašina (pirmą mano buvimo dieną Bolivijoj ten mane buvo nuvežę), galima lipti pėškom laiptais (kada nors, vis dar mano plaučiai nepratę prie 2500 metrų virš jūros lygio) ir pakilti “teleferiku” (neatsimenu kaip vadinas lietuviškai, šį kartą pasirinkau šį kelią).

Krikštynos ir gimtadienis Alto buena vista
Nemaloni šeštadienio popietė. Su vaikais dirbame keturios mokytojos (po dvi kiekvienoj klasėj). Vieną dieną vienos mergaitės iš kitos klasės mama mane pakvietė į tos mergaitės sesers kirkštynas ir gimtadienį. Aš žinoma padėkojau ir prižadėjau ateiti, nes labai kvietė. Tik vėliau paaiškėjo, kad mane vienintelę iš visų mokytojų pakvietė. Na ne naujiena – kad čia į užsieniečius žiūri kaip į vaikščiojančias pinigines. Na bet ką padarysi, teko eiti. Fiesta aišku prasidėjo maždaug valanda su puse vėliau nuo pakvietime įrašytos valandos. Vaikams buvo pakviestas kounas, muzika grojo taip garsiai, kad visas rajonas galėjo šokti.
Iš tikrųjų krikštynos jau buvo tos dienos ryte, tai realiai aš atėjau tik į šventę. Kitaip tariant – pažiūrėti kaip linksminasi vaikai, suvalgyti tortą, vakarienę ir palikti savo pinigine duoklę. Jie turi vaiko plaukų kirpimo tradiciją per krikštynas. Bet aš jau nesulaukiau, nes baisiai į naktį nusitempė, o iš ten parsikasti namo ne taip lengva.
Beje, kadangi buvo ir vaiko, ir tėčio gimtadienis tai žvakutes pūtė du kartus. Tada būna pirmas torto kąsnis. Ir kai kanda tą pirmą kąsnį, kas nors iš nugaros pastumia ir taip jubiliatas išsimozoja visą veidą tortu.
Tokios va čia tos tradicijos.

Mėnulis ir naktinė Cochabamba
Yra Cochabamboj viena apžvalgos aikštelė, tai buvau kaip tik kai leidosi saulė. Gražu. Mėnulis kitą dieną. Graži pilnatis.

Parapijos šventė prie mano namų Ferroviario
Įdomioji dalis. Mano rajone buvo visos parapijos šventė: vaikų diena, jaunimo, visų gyventojų ir taip toliau. Vieną dieną keli jaunimo atstovai su kuriais dirbam, manęs paprašė ar negalėčiau būti jų karalienė per jaunimo dienos šventę. Aš iš pradžių nesupratau kas tas yra. Išsiaiskinau ar čia niekaip nensusiję su misem ir kitokiom mini nesamonėm. Sakė kad ne. Turėčiau juos palydėti kaip sportininkų grupę. Nes tą vakarą visos jaunimo grupės žaidė futbolą aikšštėj ir turėjo pasirodyyti su savo karalienėm. Na aš kaip visada sutinku su bet kokiom nesąmonėm ir tik kai per vėlai sužinau kas yra kas, jau būna per vėlu trauktis. Taip ir šį kartą. Ateinu, tada uždeda man juosta “sporto karalienė 2009”. Ir tada kaip kokia mise turėjau eiti aplink aikštę, šypsotis ir mojuoti ranka. Tik Bolivijoj galiu pasirašyt ant tokių nesamonių...

Nerealiai skani žuvis, kurią aš gaminau savo namuose
Vieną kartą visai neplanuotai sugalvojau, kad noriu žuvies (čia retenybė), o turguj taip viliojamai atrodė dideli gabalai. Tai neatsispyriau. Grietinėlės niekur nė su žiburiu nebuvo įmanoma rasti. Tai gaminau žuvį savo sultyse, che che che. Skaniai gavos. Labai skaniai. Tik nežinau lietuviškai žuvies pavadinimo. Ispaniškai – surubi.

Baby shower – amerikietiška tradicija Bolivijoje
Jau rašiau, kad su vaikais dirbam keturiese, po dvi kiekvienoj klasėj. Bet kelis kartus į savaitę ateina dar dvi mokytojos (viena rankdarbių, kita piešimo ir pasakų kūrimo). Vieną dieną mus visas rankdarbių mokytoja pakvietė į savo sūnaus būsimo vaikelio “dušą”. Kitaip tariant, žmona buvo nėščia devintą mėnesį ir beveik prieš pat gimstant vaikeliui daro tą šventę – kaip aš pavadinčiau – dovanų surinkimas būsimam vaikui. Mus irgi pakvietė tik todėl, kad būtų daugiau žmonių. Bet ką padarysi – teko eiti.
Namai išpuošti, sumuštinukai paruošti, stalas dovanom nukrautas ir t.t. ir pan. Pagrindiniai “vaiko dušo” šventės elementai –
- Būsimoji motina su tėvu turi atspėti kokia yra kiekviena dovana. Jei atspėja su lūpdažiu išpaišo dovanotoją, jei neatpėja dovanotojas išpaišo būsimą mamą. Tokia masinė paišalynė.
- Milijonas visokių žaidimų. Iš popieriaus “aprengti” kitą kaip vaiką (kepuraitė, sauskelnės…), atspėti kaip bus žodis “kūdikis” įvairiomis klabomis (aš šitą laimėjau, greičiaisiai teisingai suvedžiojau ;), ir t.t. ir pan. Jau nebeatsimenu.
- Užkandžiai arba arbatėlė su sausainiukais ir tortas.

Šeštadienis Pairumani – Simon I. Patiño namuose
Simon I. Patino buvo vienas turtingiausių žmonių Bolivijoj Potosi turtingojo kalno eksplotavimo metu. Savo “karjerą” pradėjo dirbdamas šachtininku kalne, vėliau tapo pagrindiniu kasybos magnatu Bolivijoj. Pairumani (pusvalandis kelio nuo CBBA) jis pastatė namą savo žmonai ir vaikams, kuriame pats niekad ir negyvemo. Nes dėl prastos sveikatos turėjo gyventi jūros lygyje. Todėl daug laiko praleisdavo Europoje, Argentinoje, Šiaurės Amerikoj ir pan. Tą dieną į muziejų jau nebeįėjau, nes atvažiavom per vėlai, bet užtat turėjau galimybę visą dieną praleisti galmtoj, pasivaikščioti ne mano rajono dulkėse ir kvėpuoti grynu oru. Ir tik pusvalandis kelio nuo mano namų….

2009-06-03

Nr. 24. Pasaulis, kuriame gyvename

Atsimenat, prieš kažkiek laiko rašiau, kad dalyvausiu nuotraukų konkurse aplinkosaugos tema. Per valandą tada atrinkau nuotraukas ir tokiu būdu patekau į parodą (buvo eksponuojamos visos pateiktos nuotraukos be atrankos). Geras jausmas kai tarp 22 nuotraukų trys yra tavo. Prieš savaitę buvo parodos atidarymas. Kaip suprantu dalyvavo nuotraukų autoriai ir draugai :)







Čia kai kurios nuotraukos iš arčiau. Kaip manot kurios nuotraukos buvo pripažintos geriausiomis? Buvo atrinktos keturios nuotraukos. Kurios?













Na o dabar komisijos nuomonė:

Pirma vieta (prizas 200 dol.)



Antra vieta (prizas 100 dol.)



Pirma dėmesio verta nuotrauka



Antra dėmesio verta nuotrauka




Taigi, kaip pirmam kartui visai neblogai ;) Nešiau nuotraukas tik dėl atrakcijos sudalyvauti, apie pinigus nė negalvojau ir aišku nelaimėjau. Tiesą sakant viena komisijos narė sakė, kad jei mano nuotraukoj būtų buvęs žmogus, mano nutorauka būtų galėjusi būti viena iš pirmų dviejų. Na bet čia ganėtinai subjektyvu. Kiekvienas turi savo nuoonę. O aš esu patenkinta, kad tarp visų nuotraukų maniškė irgi buvo pastebėta. Gal tikrai reiktų rimčiau susidomėti fotografija?... Na gal kada nors, kai turėsiu nors minutę laisvo laiko ;)