2010-05-25

2010 gegužė. Įrašas numeris du. Hurgada. Egiptas.


Hurgadoje darbas toks pat kaip ir Šarm el Šeiche, tiesiog po visų nuotykių su ugnikalniu maniau čia bus paprasčiau. Bet pasirodo, ne tik gamta gali šposų prikrėsti, bet galiu pasakyti, kad mūsų turistai lietuvaičiai irgi išradingi, taigi rutininis darbas nelabai ir gresia. Žinoma apie visus nuotykius nepasakosiu, nes paprastai tie nuotykiai būna įdomus tik tą darbą dirbančiam, o ne visiem aplinkui. Čia tas pats kaip mokytojai namie pasakoja visas mokinių išdaigas namiškiams ar biurokratinėj įstaigoj sėdintis apie savo popieriukų nešiojimą iš vieno kabineto į kitą ir kokios naujausios paskalos ir t.t. ir pan. Taigi apie darbo subtilybes kada nors papasakosiu prie arbatos puodelio jau susitikus. O dabar labiau norėčiau atkeipti dėmesį į arabiško krašto specifiką. Visgi tai: musulmoniška, karšto klimato, trečio pasaulio, istorinio paveldo šalis.

Musulmoniškas kraštas. 91 % šalies gyventojų išpažįsta islamą. Mečetės ant kiekvieno kampo išties stebina, net ir pati mažiausia, bet būtinai kiekviename rajonėlyje bus mečetė. Jų čia visur daug. 5 kartus per dieną muedzinas kviečia maldai visus tikinčiuosius – senaisiais laikais iš minaretų, dabar dažniausiai būna paleidžiamas įrašas. Penktadienį būtina diena bendruomenės maldai mečetėje, kuomet imamas (asmuo vedantis maldą) sako pamokslą. Moterys į mečetę teoriškai irgi eina, joms būna atskira patalpa su atskiru įėjimu, bet kiek mačiau išeinančių vyrų iš mečečių moterų kol kas dar nemačiau. Taigi vis dar lieka mistika kaip ten su tomis moterimis mečetėje. Kadangi ir katalikai ne visi sekmadienį eina bažnyčion, taip ir su vietiniais gyeventojais ypač Hurgadoje, kur vietinių gyevntojų beveik nėra, nes visi yra atvykėliai iš Kairo, Aleksandijos ar pietinio Egipto provincijų. Daugelio žmonos su vaikais paliktos jų gimtuosiuose miestuose, o jie pradirbę pusantro mėnesio gauna savaitę atostogų ir keliauja aplankyti šeimų. Va taip ir sukasi ratu.
Moterų tradicinis rūbas hidžaba yra labai populiarus moterų tarpe. Ir nors yra trys skirtingi būdai (uždengti plaukai, pečiai, veidas), tikrai daug moterų renkasi patį konservatyviausiąjį būdą, kuomet matomos lieka tik akys. Nuo ko tiksliai priklauso kaip rengiasi moteris turbūt žino tik jos pačios. O vyraujanti nuomonė yra tokia, kad tai priklauso nuo tradicijų šeimoje. Šeima Egipte vis dar turi labai didelę įtaką kasdieniniam egiptiečių gyvenimui. Dažnai net ir šiomis dienomis nuotaką parenka tėvai.
Labai religingą vyrą galima atskirti pagal gumbą kaktoje. Kai muslmonai meldžiasi, jie kakta turi paliesti žemę, o dažnas dar ir akmenį iš Mekos pasideda, taigi nuo dažno lietimo kakta žemę ar akmenį dažnai lieka mėlynė ar gumbas.

Karštas klimatas. Nepatikėsit, bet įžvelgiu labai karšto klimato privalumus :) Dvi savaites temperatūra buvo apie keturiasdešimt ir daugiau. Karšta kaip pekloj (nors iš kur aš žinau, juk ten nebuvus), na bet vis tiek – jaučiausi kaip nuolatinėje pirtyje dieną naktį. Galvojau, kad visiškai ištirpsiu ir liks iš manęs tik šlapia bala. Dabar galiu pasakyti, kad išgyvenau, nepasikeičiau, bet užtat mėgaujuosi šilkine oda :D Tikrai! Kaip po geros pirties su druska ir medumi. Lygi, graži, skaisti. Jeigu tiek Bolivijoj, tiek Ispanijoj skųsdavausi, kad senstu ir raukšlėjuosi, čia visai ne :) Gal plius dar padeda visokie kremukai iš simondsijų (jojoba) ir alijošiaus iš natūralių aliejų fabrikėlio. Taigi tiek, kiek praėjusiais metais susiraukšlėjau dabar po truputį atsistatinėju. Na bet pernelyg nesigirsiu, kad neišnyktų efektas :D

Trečio pasaulio šalis. Egipte yra apie 80 mln. gyventojų, iš kurių 50 % gyvena skurdžiai. Manau šie skaičiai nusako viską ir atvykus jau nebereikėtų stebėtis nuolatinėmis nebaigtomis statybomis ir šiukšlių krūvomis ant kiekvieno kampo. Žinantiems Maslow piramidę akivaizdu, kad dar daug laiko praeis kol egiptiečiai pakils aukščiau pirmo laiptelio, nes natūralu, kad svarbiausia turėti sotų pilvą ir stogą virš galvos, o tik tada jau bus galima pradėti galvoti apie aplinkos tvarkyma ir pan. Tiesa?

Šiukšliadėžės centrinėje Hurgados gatvėje, kur turistai kviečiami rūšiuoti šiukšles (nors žinoma vėliau visos šiukšlės suverčiamos į vieną krūvą)


Gyvenamųjų namų skersgatviuose šiukšlių krūvos nuolatinė kačių buveinė.

Istorinio paveldo šalis (must to see). Nesvarbu ar patinka/nepatinka dykuma, Raudonoji jūra, paplūdimiai, šiukšlės, priekabūs prekeiviai, tačiau Egipto istorijai ir jos paveldui lygių turbūt daugiau niekur nerasime. Taigi perkaičius mokyklinį istorijos vadovėlį pirmyn į Kairą apžiūrinėti piramidžių (vienintelis išlikęs senovės istorijos stebuklas – Cheopso piramidė), sfinksą ir žinoma visus 120 tūkstančių eksponatų Egipto istorijos muziejuje, tame tarpe ir garsioji Tutanchamono kaukė, 110 kg. sveriantis auksinis sarkofagas ir kiti įspūdingi radiniai. O visi kurie perskaitė Mika Valtere knygą „Sinuhe egiptietis“ turi susipažinti su Luksoru – Naujosios karalystės laikų Egipto sostine Tėbais. Šiam kartui tiek.

Na o dabar šiaip kasdieniniai pastebėjimai:
  • Vairavimo įgūdžiams Egipte neprilygsta nei viena Europos šalis. Čia visi važiuoja kas kaip nori, kur nori, o pėstieji tai kėgliai, kuriuos reikia numušti. Visoj Hurgadoj yra gal 5 šviesoforai, kurie savo funkcijos vis tiek neatlieka. Na bet statistiškai čia avarijų įvyksta mažiau nei Lietuvoje. Turbūt todėl kad čia nuolatinis budrumas garantuotas. Beje, sakoma, kad garsino signalo nebuvimas didesnis nuostolis negu sugedę stabdžiai :)
  • Vakarais daugelis vyrų renkasi „coffee shop‘uose“, kur bendrauja, rūko kaljaną ir geria juodą arbatą su mėtomis. Moterų tokiuose vietose nepamatysi.
  • Apie priekabius prekeivius ar įkyruolius vietinius net neužsimenu. Atvykusiems iš provincijos kurortas jiems rojus akims. Čia visos turistės apsinuoginusios kiek tik įmanoma visiškas kontrastas konservatyviems Egipto miestams. Todėl visokie „smile“, „your eyes are beuatiful“, „I love you“, „are you married?“ ir t.t. ir pan. UŽKNISA. Atsiprašau už nemandagų išsireiškimą..... Čia turbūt labiausiai atsibostanti darbo dalis nuolat šypsotis, nes tik tokiu būdu gali sutvarkyti visus reikalus čia ir dabar.

Nuotraukas kaip visada dedu ten pat. Naujų albumų nekuriu, o tik papildau jau esančius.

Pabaigai šeimyniškas vaizdelis iš pajūrio:

2010-04-24

NAUJAS ETAPAS. 2010 04 07-23. Įrašas numeris vienas. Šarm el Šeichas. Egiptas.

Naujas darbas, nauja vieta. Metų savananorystę Bolivijoje keičia darbas turizme. Kaip puiku, daugelis pagalvos, juk pagal specialybę. Ar tikrai taip? Hmmm.... manau nuspręsti bus galima sezono pabaigoje, o ne spėlioti sezono pradžioje. Bet kokiu atveju, grįžus po pertraukos krizės Lietuvoje nepajutau ;)

Dėl ilgų abejonių, kuri bus mano kryptis teko domėtis ir Turkija, ir Egiptu. Įdomu ir tas, ir anas, nes nebuvau buvus nei vienoj iš jų. Arabų šalys. Keletos dienų mokymai vyko Hurgadoje, kur galėjom stebėti gidų/atstovų darbą, dalyvauti ekskursijose. Nuotraukomis (žiūrėti čia) nesugundžiau važiuoti į Hurgadą :) Nagi grįžus iš Bolivijos ir čia tarp penkių žvaigždučių viešbučių ieškojau ko nors akiai pažįstamo. Ilgai ieškoti neteko. Tereikia žvilgterėti į skersgatvį ar pereiti iš centrinės turistams skirtos gatvės į gyvenamųjų kvartalų rajonus. Taigi Hurgadoje jaučiausia gerai. Gal net ir patiko. Nors prie dykumos visgi reikia priprasti....

Galiausiai, po šimtą kartų keistos datos ir krypties – iškeliavau į Šarm el Šeichą, su mintimi čia dirbti visą vasarą. Taigi tik atvykus, intensyviai pažindinausi su viešbučiais, ekskursijomis, aplinka ir t.t. Tame tarpe: išsisukau koją, pamečiau savo saulės akinius, „vestuvinį“ žiedą, išsiveržė ugnikalnis Islandijoje ir t.t. Vienu žodžiu – veiksmo daugiau nei galėjai numatyti.

Trumpai apie dvi savaites Šarm el Šeiche. Tai kurortas pastatytas maždaug prieš 30-40 metų skirtas turizmui plėtoti (turizmas yra trečias, po Sueco kanalo ir naftos pajamų šaltinis Egipte). Taigi ir vietiniai gyentojai čia visai ne vietiniai, o atvykėliai iš viso Egipto (Kairas, Aleksandrija, Nilo slėnis, dykumos beduinai...) dirbti turzmo sferoje: taksistai, kambarinai, administratoriai, pardavėjai, gatvių prižiūrėtojai, žolės pjovėjai, sankryžų saugotojai ir visa kas tik nori. Juk Egipte žmonių daugiau nei darbo vietų. Tai ir dirba visi tą patį po penkis žmones, bet vis tiek dorai darbo nepadaro. Na bet tiek to, nesiplėsiu.

Išsukta koja. Lipau į Mozės kalną, viena iš ekstremalesnių ekskursijų (7 km., 4 val. lipimas į kalną), na bet negi man skautei yra kas nors, ko aš negalėčiau. Žinoma, su sandsalais kopti į kalną nebuvo pati protingiausia mintis, bet kas galėjo pagalvoti, kad reikia vežtis žygio batus į darbą ant jūros kranto lankant turistus viešbučiuose, kur tik baseinai ir veja. Dabar jau žinau, kad reikia. Kitam kartui. Koją tik stipriai nikstelėjau, nieko labai rimto. Savaitę pašlubčiojau, o dabar jau viskas gerai, tik reik pasaugot ir tiek.

Saulės akiniai. Atrodo kas čia tokio, bet žinant kaip aš nemėgstu parduotuvių, kaip man sunku apskritai išsirinkti akinius, ir dar plius tai tie akiniai, kurie mane visus metus gelbėjo nuo Bolivijos saulės. Tada visai supranti kaip galima prisirišti prie daiktų. Bet čia dar ne istorijos pabaiga. Reik juk pirktis naujus, Egipto saulė nors ir ne taip arti kaip Anduose, bet irgi gerai paspigina. Turguj akinių nuo saulės neperku, nes noriu turėti sveikas akis, o ne šiaip patamsintą stiklą nešioti. Vien žo.... Jau turiu kitus, žymiai brangesnius nei aš kada galvočiau mokėti už akinius, na bet sąžinę raminu draugių patarimais: juk ant nosies nešiosi, o ne po skvernu paslėpus, ką nors iš Chanel turėtų turėti kieviena moteris, juk ne vienai dienai ir t.t..... Nors mano reibaniukai irgi geri buvo... Tikiuos po kokios savaitės sąžinė nutils :)

„Vestuvinis“ žiedas. Egipte vyriškosios giminės atstovai tokie pat kaip ir Bolivojoj, bet konkretesni. Čia iškart klausia ar ištekėjus, ar turi draugą... Matyt tingi žaisti su jau „neliečiamom“ :) Kadangi aukso nenešioju, išsirinkau tokį tinkamiausią sidabrinį žiedelį, kuris neginčijamai patvirtina mano žodžius, kad esu ištekėjusi, ir tokiu būdų kas trečio kalbintojo eina atsikratyti. Šarm el Šeiche vietinių moterų tikrai mažai, nes jos dažniausia likuios namuose (kaire ar kur kitur) prižiūrėti vaikų ir namų. Taip pat gi pagal musulmonus jos labai užsidagsčiusios, tai tokiuose kurortuose vyrmas yra rojus, kur prieš akis atsveria tokios grožybės. Taigi va. Bet žiedą aš pamečiau. Dabar kitą užsidėjau, bet kad jis toks nevisai. Na bet vis tiek tikiuos savo funkciją atliks ;)

Ugnikalnis. Ot privirė tas ugnikalnis košės. Daugelis nė nežino, kur ta Islandija. O jau norint atsiminti ugnikalnio pavadinimą, tai reik būt pamišusiu dėl ugnikalnių. O mums tas ugnikalnis – daug daugiau darbo, nuolatinės „ekskursijos“ po viešbučius, nepatenkinti turistai, pretenzijos, isterijos, maža supratingumo. Oij, kaip džiaugiuos, kad iš to milijono žmonių, bent keli buvo supratingi ir tai dar leidžia daryti išvadą, kad yra ir normalių žmonių :D Juokas juokais, ir aš pasimesčiau kai skrydis namo būtų nukeltas neapibrėžtam laikui arba namo teksrtų skristi keturiom dienom anksčiau nei baigias atostogos. Vai vai, jau tos gamtos tikrai nenumatysi. Ne cunamids, ne audra, ne potvynis, o kažkoks ugnikalnis. Vat kaip būna.

Jei tikėčiau ženklais, tai po visų tokių istorijų galvočiau, kad šis darbas ne man (juk tiek visko manęs laukia Lietuvoj, kiek galėčiau padaryti...), bet kadangi aš neprietaringa, tai gyvenkime šia diena, juk kiekvienai dienai gana savo vargo.