Kiek gali panešti
malkų ant savo galvos?
Prisiminimai iš Kenijos, kur 2017 m. kovo-balandžio mėnesiais teko savanoriauti Kwale mieste.
Kas
galėtų pasakyti, kad malkų naudojimas gaminti maistą ant laužo kenkia pusiaujo
miškams?
Kiek
reikia sudeginti tų malkų gaminant pietus, kad miškas pajaustų?
Pasirodo,
kai šalyje gyvena 50 mln. gyventojų, kurie daugiausia gyvena kaimiškose
vietovėse ir maistą gamina tradiciniu būdu ant laužo, tai gali būti
nacionalinės reikšmės iššūkis. Maistą gamina ne tik šeimoms, bet ir pardavimui.
Šeimos daugiausia yra gausios, Kenija musulmoniškas kraštas, kur pagal įstatymą
galima turėti iki keturių žmonų. Pvz. organizacijos, kurioje savanoriaujame
gido, mūsų mentoriaus ir virtuvės šefo Rashid šeima: tėvas (mirė 80-ties metų)
iš viso turėjo 5 žmonas (dėl ligų kelios žmonos mirė ir jis vesdavo dar kartą),
su kuriomis susilaukė 19 vaikų. Jauniausiam 27 metai (mūsų mentorius). Visi
šeimos sūnūs dažniausiai lieka gyventi savo gimtajame kaime, o dukterys nuteka
į kitas šeimas pas savo vyrus. Kiekvienas sūnus, net jei negyvena su tėvais
gimtajame kaime, turi pasistatyti namą, kad turėtų kur apsistoti kai atvyksta.
Sūnūs susilaukia savo vaikų. Konkrečiu atveju, Rashid‘o kaime šiuo metu gyvena mama
(liko tik viena iš 5 tėvo žmonų), 6 (į)broliai su 7 žmonom ir 37 vaikais (nuo 3
iki 35 m.). Maistą gamina tradiciniu būdu ant laužo. T.y. pusryčius, pietus ir
vakarienę.
Dujos
ir anglys kainuoja pinigus, o malkų galima nemokamai iš miško parsinešti. Bet.
Šiandien
jau yra įstatymas, kuris riboja malkų naudojimą namų ūkiuose. T.y. Kwale
apskrityje pirmadieniais ir ketvirtadieniais vienai moteriai parsinešti galima tiek
malkų, kiek paneša vienu kartu ant galvos (head load). O malkų tas dvi dienas
eina rinkti ne bet kur, bet į Šimba kalvų miško rezervatą, kur saugomi
laukiniai gyvnūnai: buivolai, leopardai, drambliai, ir pan. Gyvūnai tai
saugomi, bet moterys į miškus eina vienos, be reindžerių apsaugos. Už jų
saugumą atsako tik jos pačios. Prieš 5 metus viena moteris buvo užpulta
dramblio ir neišgyveno. Taigi nelaimių taip pat pasitaiko, nes laukinėje
gamtoje sunku numatyti netikėtumus.
Kokiais
būdais valstybinės ir nevyriausybinės organizacijos rūpinasi miškų išsaugojimu
ir kokias alternatyvas pasiūlo žmonėms?
Pvz.
Šimba kalvų miško gidų asociacija, bendradarbiaudama su Kenijos miškų tarnyba
ir su Kenijos laukinės gamtos tarnyba užsiima šviečiamąja veikla ir vykdo
projektus ieškodami alternatyvų gyventojams. 2016 m. buvo suroganizuoti
mokymai moterų bendruomenės „Vumirira“ (liet. „būk kantrus“) nariams dėl miško
sodinimo ir jo panaudojimo. T.y. kartu buvo pasodinta apie 2000 jaunų greitai
augančių medžių (eukaliptas, blue gum,
pinuscurbea, ticktona, kurie po 3-5 metų jau bus brandūs medžiai. Jų
mediena tinkama kūrenimui, namų statybai, baldų gaminimui ir kt. reikmėms. Todėl
gali būti naudojama savoms reikmėms ir pardavimui. Tokiu būdu, bendruomenė yra
mokoma ir skatinama imtis iniciatyvos saugoti gamtą, gauti asmeninę naudą ir
kaip forma užsidirbti. Tokių ir panašių projektų yra vykdomas ne vienas. Kitas
projektas laukia savo eilės, kad galėtų būti įgyvendintas – anglies paruošimas
iš medžių lapų. Bendruomenė kantri ir laukia kada projekto idėja bus patvirtina
ir galės imtis inovatyvių gamtos saugojimo būdų.
Žinoma
dujų (6 kg dujų balionas – 55 eur, papildymas 12 eur) ir anglių (50 kg – 5,50
eur, 4 kg – 0,70 eur) naudojimas namų ūkiuose didėja, todėl net ir Kenijos
laukinės gamtos tarnybos atstovai pastebi, kad malkų rinkimas namų ūkiams
nebėra tokia didelė problema.
Gicoal priklausomai nuo
dydžio gali kainuoti 20-50 eur.
Gal
po kelerių metų šis straipnis bus praradęs savo aktualumą. Palaukim ir
pamatysim kas bus.
Nors
medžių kirtimas statyboms ir baldų naudojimui lieka didelė problema, nes
naudoja brandžius miškų medžius, o specialus greitai augančių miškų sodinimas
kol kas dar nėra plačiai paplitęs, nors šiuo metu stipriai skatinamas valstybinių
institucijų, tokių kaip Kenijos miškų tarnyba.