Nr. 16. Velykos Bolivijoj

Didžioji savaitė. Pirmadienis, antradienis, trečiadienis – įprasta kaip ir visada. Ketvirtadienis – bažnyčių lankymas, penktadienis – 12 patiekalų, Kryžiaus kelias, šeštadienio vakare – Velykų vigilija, sekmadienis kaip ir visi sekmadieniai.

Truputį plačiau.

Lietuvoj: Didysis ketvirtadienis – paskutinės vakarienės minėjimo diena. Šią dieną Kristus, su apaštalais valgydamas paskutinę vakarienę, įsteigė Švenčiausiąjį Sakramentą bei kunigystę. Didysis ketvirtadienis – taip pat ir Kristaus suėmimo Alyvų sode ir jo kančios pradžios diena. Bažnyčiose per Šv. Mišias tą dieną užsigavi, t.y. nutyla varpai ir vargonai, kurie tylės iki Didžiojo šetadienio pamaldų. Nuo varpų nutilimo iki suskambėjimo Didįjį šeštadienį laikytasi „juodojo pasninko“. Kai kas tomis dienomis visai nevalgė, kiti – tik duoną ir vandenį.

Bolivijoj – vakarop po visų darbų visi iškleiauja lankyti bažnyčių. Sako kad tai simbolizuoja kristaus kelia kai jį tampė iš vienos vietos į kitą per Kristaus teismą. Ką aš žinau…. Esmė ta, kad nuo 22.00 iki 24.00 val - žmonių centre tiek daug, kad į bažnyčia sunku patekti. Žmonių kaip per kokius atlaidus Šiluvoj ar Žemaičių kalvarijoj… Tą vakarą kadangi turėjau nedaug laiko, aplankėm tik 8 bažnyčias ir dar tris kitą rytą. Iš viso 11 :)



Lietuvoj: Didysis penktadienis – Kristaus kančios ir mirties minėjimo diena. Vakare bažnyčioje laikomos ypatingos pamaldos, kuriose prisimenant Kristaus kančią pagarbinamas krikščionybės simbolis – kryžius. Viename iš altorių įrengiamas gražiai papuoštas Kristaus kapas, į kurį kunigas perneša švč. Sakramentą.

Bolivijoj – kryžiaus kelio procesija. Visose bažnyčiose, milijonas žmonių eina paskui nešamą kryžių ir kitas relikvijas, nuo kurių nuvalomos dulkės du kartus per metus – didįjį penktadienį ir tos atitinkamos bažnyčios globėjo dieną.





Tačiau kas įdomiausia, kad Bolivijoj šią lietuviško sauso pasninko dieną gaminama 12 patiekalų. Prisivalgo kaip tūzai. Panašiai kaip pas mus per Kūčias. Ne visos šeimos turi tradiciją gaminti 12 patiekalų, tačiau būtinai visi valgo ryžius su pienu. Tradicinis šios dienos patiekalas. Aš buvau svečiuose, taigi prašom susipažinti su meniu (nuotraukų kokybė prasta dėl prasto apšvietimo):

1. Įžanga – salota, tunas, pomidoras.
2. Sopa de huevo con queso y papa – kiaušinio sriuba su sūriu ir bulve.
3. Torrejas – kepti ryžiau su kiaušiniu.
4. Pastel de fideo – makaronų apkepas
5. Habas - pupos
6. Salotos – pomidoras, svogūnas, sūris, quilquina
7. Žuvis pagaminta orkaitėje
8. Bulvės keptos grietinėlėj su sūriu
9. Ryžiai
10. Duona
11. Ryžiai su pienu
12. Keksas



Šeštadienis, nieko ypatinga. Jokių kiaušinių dažymo ar ko panašaus. Čia vyrauja tik šokoladinių kiašinių tradicija.

Sekmadienis. Irgi diena kaip diena. Savaitgalis. Buvau namuose, pakalbėjau su visais kas tik buvo on line ;) O popiet suorganizavau kiaušinių dažymą vašku savo namuose. Mano kaimynės iš apačios taip “užsikabliavo”, kad net kiaušinių pritrūko. Nuotraukos kairėj pusėj – mano dažyti kiaušiniai, dešinėj pusėj – mano kaimynių (Viviana 8 m., Daniela 17 m. ir Siusana virš 30 m.).



Jos pirmą kartą gyvenime dažė ir gavosi labai gražiai. Tiesa? ;) O tie tokie kvadratiniai kiaušiniai šalia – vaikų daryti (balionas, laikraštis, klijai, dažai).

Tai va, tokios buvo mano Velykos Bolivijoj.

DAUGIAU NUOTRAUKŲ / MAS FOTOS / MORE PHOTOS

Nr. 15. Vaikai......

Vaikai visam pasauly vienodi: dėl tų pačių dalykų pešasi, visiems reikia šilumos ir dėmesio, visi nori būti pastebėti, kiekvienas konkuruoja ir stengiasi padaryti geriau nei kitas… ir taip toliau ir panašiai.

FOTOS AQUI/ PHOTOS HERE/ NUOTRAUKOS ČIA

Trumpai tariant – mūsiškiai vaikai gyvena su savo šeimomis, savo mažuose namukuose, kur dažniausiai visi vienam kambary gamina valgyti, valgo, miega, žaidžia, daro pamokas ir pan. Mūsų rajone šeimos yra daugiavaikės – po keturis šešis ir daugiau vaikų vienoj šeimoj. Dalis vaikų gyvena su savo dėdėm, tetom, pusbroliais ir puseserėm, nes tėvai išvykę uždarbiauti į Ispaniją, Argentiną ir kitas šalis. Namai yra iš plytų, stogas skardinis, grindys cementinės. Apie kilimus, užuolaidas ir kitus aksesuarus čia nelabai pakalbėsi. Retas kuris turi. Daugelis namukų gali būti ir dviaukščiai, bet dažniausiai visi gyvena tik pirmam aukšte, nes antras dar nebaigtas statyti. O jei yra tokių namų kurie beveik kaip rūmai, su balkonais, dideliais langais, bokšteliais ir t.t. – dažniausiai nepabaigta statyti, nes pinigai iš užsienio baigėsi. Juk pasaulyje krizė…

Einant į darbą aplinkui be šunų dažnai pamatysi laisvai vaikščiojančias kiaules, paršus, vištas, avis, ožkas….

Mano dienotvarkė:

07:15 – skamba šlykštusis žadintuvas…. Laikas keltis….

07:45 – išeinu iš namų ir einu pėškom apie 7-10 min. iki trufio. Važiuoju akmenimis grįstu keliu į kalną apie 10 min. Jei mikriukas mažas (t.y. stogas žemai), tai kol pasiekiu tikslą galva su kiekviena duobe ar akmeniu patikrina stogo tvitumą. Autobusiukas/mikriukas visad būna pilnas vaikų, kurie sulipa trim aukštais viens ant kito… Pakeliui yra viena mokykla ir vienas darželis… Blogiausia jei lyja….. Fuijjjjj – kol nueinu iki darbo – būnu visa molina iki pažastų. Jau sakiau, kad mano kadaise buvę balti kedai, dabar yra nenuplaunamos oranžinės/rudai/geltonos spalvos.

08:15 – vaikai prie centro būriuojasi jau nuo aštuonių ir anksčiau. Dalis vaikų gyvena kalno kitoj pusė, tai užtrunka apie valandą kol ateina iki centro. Kiti gyvena šalia.

08:30 – prasideda užsėmimai su vaikais. Pirmą dalį padedam vaikams daryti pamokas, duodam kitokių uždavinių, užduočių, kad geriau įsisavintų ir suprastų mokykloj išmoktą medžiagą. Dešimtą valandą – priešpiečiai, kuriuos gamina vaikų mamos. Po dvi kiekviena dieną ateina. Mūsų meniu: ryžiai su pienu, pienas, api (violetinės spalvos valgomas marmalas), tochori (kažkokios kruopos kaip miltai, verdami vandeny; gaunas tokia visai valgoma maistinga buizė) su duona, o penktadieniais kakava su bandele. Tada būna antra užsiėmimų dalis – ateina viena mokytoja (pirmadieniais ir trečiadieniais) kuri mokina visokių rankdarbių, kita (ketvirtadieniais) mokina kurti ir piešti pasakas, antradieniais mes duodam veiklos, o penktadieniais visi einam i aikštelę žaisti (futbolas populiariausias žaidimas..)

12:00 – atsisveikinam su vaikais, pasilieka po 4 vaikus abiejose klasėse tvarkyti: šluoja, plauna grindis, valo stalus ir t.t.

12:30 – einam namo.

Kadangi mūsų centras yra prie kepyklos tai duona kasdien būna šviežia. Nuotraukose kur ant puodelių yra uždėtos tokios apvalios bandelės – tai yra duona. Čia tokia duona. Bandelė-batonas. Juodos duonos nė su žiburiu nerasi. Aijjj, kaip pasiilgau normalios duonos… Su saulėgrąžom arba grūdais arba su vaisiais iš IKI…

Vienu žo, visos nuotraukos iš Alto buena vista – turim 90 vaikų sąraše, dirbam dviejose klasėse, po dvi mokytojas, dažniausiai ateina po 30-35 vaikus kiekvienoj klasėj. Vaikų amžius nuo 8 iki 12 metų. Turėjom jau tėvų susirinkimą, po truputį tvarkomės.

Kitas centras, kur užsiėmimai vyksta po pietų yra prie mano namų – Ferroviario. Ten kol kas mažai vaikų, tik apie 10-15. Dirba viena mokytoja, aš kartais tik aplankau. Panaši programa. Apskritai, vaikų projektas vadinas “Lyderių formavimas”, t.y. ką jau pačioj pradžioj buvau rašiusi. Mokyti vaikus gyvenimo, t.y tokių dalykų kurie vėliau pravers jų kasdienybėj. Auklėti, kad reikia saugoti savo aplinką, šiukšles mesti į šiukšlinę, padėkoti kai ką nors gauna, gebėti apginti savo nuomonę ir t.t……

Tiek žinių.
Ate!

Nr. 14. Klausimai – atsakymai

Mieli skaitytojai, nenoriu įkyrėti savo sugalvotomis temomis, tai nusprendžiau atkreipti didesnį dėmesį į skaitytojų norus, taigi – rengių klausimų - atsakymų šou. Kur jūs galite užduoti jus dominančius klausimus į kurius bandysiu atsakyti kuo greičiau. Geriausio klausimo autoriui – atvirutė tiesiai iš Bolivijos :D Vertinimo kriterijus – kitų skaitytojų komentarai. Sutariam? ;)
Pradžiai – atskymai į kelių nuolatinių skaitytojų užduotus klausimus ;)

Skaitytoja iš Klaipėdos

Kaip gyveni?
Gyvenu labai gerai. Kaip visada vienu metu darau daugiau darbų nei derėtų. Bet turbūt mano utopija – neskubėti gyventi – sunkiai įgyvendinama. Nebent kai būsiu 88 metų bobutė, sėdėsiu ant suoliuko savo sode po obelim ir gėrėsiuos gėlėmis, kurias sodins ir tvarkys mano sodininkas.... Na bet iki tų laikų dar reikia nugyventi nemažą amželį....
Taigi gyvenu intensyviai.

Kaip tu jautiesi?
Dažnai jaučiuosiai nejaukiai kai svečiuose prikrauna didžiulę lėkštę maisto ir nemandagu atsisakyti. Blogiausia, jei būna kas nors keisto ir nelabai malonaus kvapo (virtas liežuvis, žarnos....), o valgyti vis tiek reikia.
Nejauku, kai įlipus į trufį pradeda į mane spoksoti ir visą kelią žiūri nenuleisdamas akių. Vieną kartą pasakiau „atsiprašau, gal galite į mane nežiūrėti“, tai puolė atsiprašinėti, aiškintis kad ne iš blogos valios. Tarsi aš turėčiau pasijusti kalta, kad paprašiau į mane nežiūrėti. Nors spoksojau tai ne aš.
Nejauku būnai, kai kaip nors nepagalvojus pajuokauju... Vieną kartą kalbėjom apie sūrius (ožkos, pelėsiniai, bri...). Vienas bendradarbis sako „aš mačiau per televizorių kad kažkur gamina sūrius su kirminais ir valgo kažkokios ypatingos šventės proga“. Aš sakau „nesamonė, negali būti. Tokius sūrius gali valgyti nebent kur nors kokie nors indėnai amazonės džiunglėse“. Ups................................................................ ilga pauzė. Didžioji dauguma Bolivijos gyventojų indėnai. Mano bendradarbių šaknys irgi indėniškos. Dauguma jau maišyto kraujo, metisai, bet vis tiek... Žodžiu prasižiojau ne vietoj, ne laiku ir netinkamoj šaly..
Jaučiuosi ypatingai nejaukiai, kad čia su savo ispanų kalba išmokta Ispanijoj esu pakankamai nemandagi ir įžūli. Išsireiškimai kuriuos vartoju, žodžiai, ženklai.... Pvz. – špyga. Kas čia tokio, žaidžiant galima rodyti špygą kam nori, tiesa? Taip, Lietuvoj. Bolivijoj ne, nes turi nešvankią reikšmę. Sako, „o mergaite! Man dar nei viena mergina to nerodė.“ Tai va. Teko raudonuoti. Dažnai man čia tenka raudonuoti. Ir kaip žinia man tai gerai sekasi. Greitai krentu į braškes dėl bet kokio menko nieko.
Apibendrinant – jaučiuosi labai gerai. Manęs dažnai klausia ar nepasiilgau namų, šeimos, Lietuvos, draugų ir t.t. Atsakau, kad šiuolaikinės komunikacijos priemonės labai padeda bendrauti čia ir dabar, todėl nėra tokio jausmo kaip namų ilgesys ir t.t. Džiaugiuos, kad galim palaikyti betarpišką ryšį ir todėl galiu visu 100 procentu gyventi šiandien čia ir dabar Bolivijoj. Juk visa tai laikina. Lietuva su visu ten esančiu gėriu niekur nepabėgs :)

Ko trūksta?
Laiko! Na bet tiek to, nebūsiu banali, nesikartosiu, kad laikas taip lekia, kad net nesitiki, kad Bolivijoj jau gyvenu du mėnesius su puse...
Trūksta medžių, žolės, gėlių ir visokios kitokios žalumos. Anksčiau trūko pieno produktų, bet dabar jau žinau kokį pieną pirkti, kada atveža jogurtą ir t.t. Nors varškės deserto ar bandelės su varške tikrai neatsisakyčiau.
Trūksta šokolado!!!!! Čia jis brangus. Tai yra prabangos, o ne kasdienybės prekė. Kadangi mano išlaidos ir taip ryškiai viršija vidutinio boliviečio išlaidas, tai negaliu per daug išlaidauti....
Trūksta jūros, upių ir ežerų!!!!! Šeštadienį pirmą kartą pamačiau didesnį vandens telkinį – lagūna/tvenkinys. Kur sakė, kad galima maudytis (nors vėliau sužinojau, kad geriau nereikia...), o aplinkui yra restoranų kur galima gauti geros žuvies. Taigi jau žinau, kur važiuosiu artimiausiu metui – t.y. rytoj ;) Visai netoli nuo mano namų. Pusvalandis mašina.
Žodžiu, sąrašą dar galėčiau pildyt ir pildyt, bet apibendrinant – džiaugiusi tuo, ką turiu.

Kas geriau, o kas blogiau nei Lietuvoje?
Kaip ir visur visko čia yra. Ir gerų, ir blogų dalykų. Nelabai galėčiau palyginti. Viskas savotiškai skiriasi, bet tuo pačiu yra panašu.

Kuo skiriasi žmonės ir pan.?
Visi saugosi saulės. Kad tik nenudegtų/neįdegtų. T.y. kadangi visi yra gerai įrudę, nenori visai pajuosti. Kas yra visiškai atvirkščiai europietėms, kurios neišlenda iš soliariumų ;) Va tau ir kontrastai. O šiaip žmonės tokie patys – vaikšto dviem kojom, valgo dviem rankom (ne visada su įrankiais), dirba, kad turėtų už ką apsirengti ir t.t.


Skaitytoja Abrakadabra iš Vilniaus

Kada ateis pavasaris?
Oijjjjjj, negreit. Dabar įženginėjam į rudenį. Paskui žiema. Teoriškai pavasaris ateis rugsėjį, bet praktiškai tai nežinau kaip čia vyksta.

Kur Bolivijoje geriausiai pavalgyti?
Šiaip nežinančiam žmogui pavojinga eiti bet kur. Nes nežinai ant ko gali pataikyti – juk maisto yra ant kiekvieno kampo. Moteriškės su puodais iš namų tiesiog gatvėj pardavinėja. O higienos inspekcija čia nelabai dirba.. Aš valgau tik ten kur rekomenduoja ar žino, kad maistas patikimas. Atvažiavusiems mane aplankyti – pažadu geriausias vietas ;)

Kada paskutinį kartą gėrei alaus?
Hmmm, geras klausimas. Jei negeriu alaus Lietuvoj, turbūt nėra prasmės pradėt gerti alų ir čia. Toks pats neskanus :) Tik tiek galiu pasakyti, kad kaip ir Lietuvoj alus čia liejasi laisvai. Gal netgi laisviau nei Lietuvoj. Geria kaip limonadą. Jau rašiau, kad alus į bokalus nepilstomas, o išgertas kiekis skaičiuojamas dėžėmis.
Tiesą sakant vienas padažas daromas iš alaus. T.y. sumaišo: alus, aliejus, pipirai, druska, dar kažkas – ir visa tai užpila ant mėsos. Skanu ;)

Kokia buvo pirma mintis atsistojus ant Bolivijos žemės?
“Tai ką, aš jau čia? Visgi atvažiavau..”
Antra mintis – “kaip karšta (Santa Cruz – tropinis klimatas). O čia tikrai Bolivija? T.y. perskridau Atlantą? Hmmmm. Geras!!”
Trečia mintis – “ką gi – nuotykis prasideda!”

Ko labiausiai pasiilgai iš Lietuvos?
Miškų, šokolado, varškės, ežerų/upių/jūros ir pan.

Artėja rinkimai, ar tu galėsi balsuoti?
Dar nesidomėjau…

O šiaip jie dėmesingi, tau dėmesi rodo kaip vyrai, ar jiems labiau jų vietinės gražuolės prie širdies?
Tas pats kas Europoj – pietiečiams patinka šiaurietės, šiauriečiams – pietietės. Taip ir čia – kas egzotika labiau traukia akį. Dėmesio trūkumu tikrai nesiskundžiu. Greičiau tampu arogantiška, į komplimentus reaguoju ironiškai ir išvis, jau atsibodo būti dėmesio centre. Nesu pratus… Juk Lietuvoj esu pilka pelytė.

O kas tave labiausiai džiugina toje vietoje kur dabar esi?
Galimybė būti čia.

Tai tu beveik tamsta mokytoja ar nelabai? Patinka?
Joooo, tamsta mokytoja. Vaikai mus (mane ir kitas “mokytojas”) vadina – hermanitas – sesutėmis. Nes ten liuteronų labai daug, o jie viens į kitą kreipiasi broli/sese. Taigi labai linksma buvo pradžioj. "Prašau sesute, ačiū sese……" Dėl kalbos negaliu būti labai gera mokytoja, nes visgi ispanų nėra mano gimtoji kalba ir dažnai užstringu su žodžiais. O dar kai tų vaikų minia, tai didžiąją laiko dalį tenka užsiimti tramdymu.. Čia su vaikais gerai, bet mokytoja mokykloj dirbti nenorėčiau.


Dar viena skaitytoja iš Klaipėdos

Su kuo susidraugavai laisvalaikiui praleist?
Nepaisant bendradarbių, kurie visada paklausia kur ir su kuo būnu, turiu keletą žmonių su kuriais einu gerti kapučino, valgyti vaisių salotų ar šen bei ten nuvažiuoti ir ką įdomaus pamatyti.

Kultūra. Teatrai, kinas ir kt. kultūros istaigos
Na kaip ir jau rašiau anksčiau čia, nepaisant folkoro, su kultūra sudėtinga. Turiu vieną mėgstamą teatrą, kur būna koncertai ir pan. dalykai penktadienį/šeštadienį vakare. Per du su puse mėnesio kino teatre buvau vieną vienintelį kartą. Visų pirma pasirinkimas nekoks. Nėra čia Skalvijos….. (nekomercinis kino teatras Vilniuje). Trūksta man!!!!! Ir dar plius brangu.. 12 Lt. Tiek pat kaip ir Lietuvoj. Bet kadangi mano pajamos dvigubai mažesnės nei Lietuvoj, tai reiškia ir visos kainos turėtų būti dvigubai mažesnės. Bet deja taip nėra…. Pramogos ir ne pirmos būtinybės prekės čia yra ganėtinai brangu.. Į muziejų dar nei vieną nebuvau nuėjus. Bet galvoju, reikia paskirti balandį ir gegužį – muziejų lankymui.

Yra Universitetas. Kaip studentija? Ka veikia? Kokie jie?
Prieš savaitę pirmą kartą turėjau ekskursiją po universitetą. Kitas pasaulis (lyginant su tuo kur gyvenu ir kur dirbu..). Studentai tokie patys kaip ir visur. Dėstytojai, paskaitos, auditorijos ir visa kita. Studijuoti turbūt neteks, nes sakė kad Bolivijoj doktorantūra nelabai kokia.

Kaip dėl europiečių? Gal su kuo susipažinai? Iš kokios šalies? Ką jie ten veikia? Arba kt. tautų?
Dažniau pasėdėjus centrinėj aikštėj ant suoliuko greitai gali susipažinti su kitataučiais. Matosi iškart. Pažįstu vieną savanorę iš Vokietijos. O daugiau ir nelabai. Ne todėl kad čia nėra užsieniečių, bet daugiau todėl, kad aš neieškau užsieniečių. Atvažiavau į Boliviją, kad būčiau su boliviečiais, o ne užsieniečiais. Nes užsieniečių gyvenimas vienodas visame pasaulyje. Turiu jau tokios patirties pakankamai, todėl džiaugiuosi kad galiu daugiau laiko praleisti su vietiniais.

Ar yra turistų? Ir ką ten galima pažiūrėti Cochabamboj?
Yra čia tų turistų, bet Cochabamba tai ne Sevilla, ne Granada, ne Florencija, ne Venecija, ne Paryžius, ne Londonas….. – čia daugiausia vienadieniai turistai. Kurie atvažiuoja dienai/dviem, sustoja pakeliui keliaujant iš La Paz į Santa Cruz, Sucre ar kitas vietas.
Turistinę ekskursiją virtualiu būdu jums surengsiu artimiausių kelių mėnesių begyje ;)

Atrodo tiek, jei turite daugiau klausimų – maloniai prašom.
Iki!

Nr. 13. Vaizdų terapija...

.
.
.
/ NUOTRAUKOS ČIA / PHOTOS HERE / FOTOS AQUI /
.
.
.

Be jokių didelių komentarų trumpai supažindinu su tuo, kas yra nuotraukose. Gero žiūrėjimo ;)

Sekmadienio popietė.... Ne, aš nepradėjau domėtis futbolu... bet tik mėgavausi popiete grynam ore be dulkių ant žolės, klausiausi paukščių čiulbėjimo vietoj šunų lojimo, vaikščiojau basa po žolę, o ne po molį ir t.t.

Cirkas! Aišku ne Rusijos tigrai/liūtai/arkliai/ar bet kokie kiti gyvynūnai, ir ne Kinijos akrobatai, skraidantys žmogeliukai ir įspūdingos kaukės, bet vertas dėmesio įvykis ;)
Mano rajone, skurdžių kvartale – vietinės reikšmės cirkas. Jei atidžiai įsižiūrėsite, tai matosi – arena labai mažytė, sėdynės – kaip vištų laktos sutvirtintos virve. Lankai ant juosmens apvynioti izoliacija, visos virvės surištos penkiais mazgais…… Cirko artistai – viena šeima – nuo mažytės mergytės, akrobatės paauglės, klounai jaunuoliai…. Super renginys. Krūva vaikų, žaidimai, pokštai, pasirodymai kiekvieną vakarą. Vis kitokie. Trukmė – 2 su puse val..

Vaizdas į kalnus pro mano kambario langą. Ankstyvas rytas..

Sekmadienio rytas ant žolės. Basomis kojomis. Fotosesija su dviem nuostabiomis lamomis.

Sekmadieniais aplinkiniuoe kaimuose vyksta įvairios šventės: persikų, triušių, grybų ir t.t. Praėjusį sekmadienį buvau ambrosia šventėje. Ka tai reikškia???? Ogi tau duoda ką tik pamelžtos karvės pieną. Ne šiaip sau, bet su cinamonu, kokosu, cukrumi ir tupučiu vietinės trauktinės. Aš kaip negerenčioji galvojau, kad nepatiks, negersiu ir važiuoju dėl kompanijos. Reikėjo keltis 6 val. ryto!!! Siaubas. Bet atsikeliau, vargais negalais tokią valandą pavyko išsikrapstyti iš mano rajono ir pasiekėm tą kaimą. Ir tada nuotraukose matosi: į dubenėlį įdeda cukraus, kokoso drožlių, cinamomo, šlakelį trauktinės. Duoda tau dubenėlį ir tada eini prie karvės, kur tau iškat į dubenėlį “įmelžia” karvės pieno. Jei nori, gali ir pats pabandyti melžti karvę. Aš šį kartą nebandžiau, užtenka nesėkmingų bandymų vaikystėje vasaromis kaime :)

Mano rajone gyvena dailininkas. Gražiai tapo. Super! Kitąkart kai vėl bus proga apsilankyt jo namuose, būtinai ką nors įsigysiu ir kokiu nors būdu rasiu vietos lagamine parsivežt į Lietuvą. Jo paveiksluose persipina Bolivijos kultūra, istorija, tradicijos, politinės problemos ir kiti pan. dalykai.

Meksikiečių muzkos koncertas – mariachi (tariasi – mariači), su šokiais iš Bolivijos, Tarija regiono. Šokis – chacarera (tariasi – čakarera). Ilgi sijonai, šoka poromis, panašu į Ispanijos šokius. Skiriasi nuo kitų Bolivijos šokių. Galbūt pavyks lankyti pamokas ir išmokti ;) Informuosiu.

Mojason (tariasi – mochason) po langais – karnavalinis laikotarpis. Per karnavala buvo 4 laisvos dienos. Viena jų – laistytmasis vandeniu visur, visus, su visais. Aš šį įvykį saugiai stebėjau pro savo balkoną ir fiksavau eigą. Pati nedalyvavau. Nepatinka jaustis šlapiai… Fuij. Bet mano rajono vaikams baisiai patiko ;) tas pats vyko ir turguj. Nuo namų stogų laistė vandenį kibirais ant galvų…. Per klaidą teko atsidurti tą dieną turguj… Uij, net priešui nelinkėčiau. Vos vos pavyko sveiką kailį išnešti. Šlapia tik iki pusės buvau…

Tikiuosi patiko.

12. Komunikacija

Jau kelis kartus manes klausė, koks mano adresas. Taigi patvirtinu – tas patas, nepasikeitęs, todėl, kad tai mano darbo adresas, saugiausias kur gali ateiti laiškai.

Milisenta Miseviciute
Arzobispado Av. Heroínas O-152
Casilla postal: 129 (vicaria pastoral, C. Piscoya)
Cochabamba
Bolivia

Bet ką aš galiu pasakyti. Kad negavau man siųstų 2 laiškų iš Lietuvos, nors vienas siuntinys atėjo saugiai (įdomumo dėlei – registruotas siuntinys keliauja 3 savaites). Išvada, adresas teisingas, paštas veikia, bet kur dingo tie du laiškai – mistika. O gal buvo ir daugiau, tik nežinojau, kad man siuntė. Bet kokiu atveju - negavau nei vieno.
O paštas Bolivija - Lietuva irgi veikia kažkaip keistai. Siunčiau du laiškus į Klaipėdą ir vieną į kaimą. Tikslą pasiekė tik du: vienas į Klaipėda ir į kaimą. Bet kur dingo antrasis laiškas į Klaipėdą - mistika kvadratu...

Tai va.

Dar, kadangi negavau vieno iš man siųstų laiškų, kur buvo CD su LT spelingu, tai todėl mano rašliavonėse yra tiek klaidų. Bet aš kaip svarstyklės pasvėriau
– ar geriau šiokia tokia informacija su klaidom (nes rašau greitai ir ne visada turiu laiko patikrinti klaidas)
– ar geriau palaukti kol turėsiu laiko, kad atidžiai viską ištaisyčiau ir tada būtų dvigubai rečiau ir trumpesnės rašliavos.
Nežinau ar teisingai, bet nusprendžiau pasirinkti pirmąjį variantą. Atsiprašau tų, kuriuos nervina klaidos ir ačiū tiems, kurie vis tiek skaito ;)

Bučkis ir ate

Nr. 11. Karnavalas!!! - tęsinys....

Llamerada

Lamų augintojų šokis. Šoka vienoj rankoj turėdami vilnos gumulą – lamos imitacija, kitoj - „ragatkę“, nes realybėje ragatkė padeda ganyti lamas.




Antawara





Andų muzika su klasikinio baleto žingsneliais.




Kullaguada



Tai viliojimo šokis (La Paz) einant ieškoti antros pusės.. Rankos ir krūtinė nuolat viliojamai juda, gundo. Aprangos detalė – širdis ant krūtinės.


Wacawaca



Melžejų šokis. Ryški kostiumo detalė – daug sijonų. Netekėjusi moteris dėvi 20 sijonų, o ištekėjusi – 35.




Tobas





Kovos šokis. Labai daug šokinėja.




Pujllay



Šoka su mediniais batais.




Saya Afroboliviana






Incas

Vienas seniausių šokių, prieš konkistą, prieš krikščionybę. Reprezentuoja inkų laikus. Vaizduoja du dievus, kurie išeina iš vandens.


Kiti šokiai:

Chuntunqui
Potolos
Moseñada
Suri Sicuri
Zampoñada
Ahuatiris
Comparsa
.....


/ DAUGIAU NUOTRAUKŲ ČIA/ MORE PHOTOS HERE / MAS FOTOS AQUI /

Nr. 11. Karnavalas!!!

Na ir nesiseka man su laiku. Kai buvau pirmą kartą Oruro mieste nesugebėjau rasti laiko aprašyti kelionei. Na galvoju tiek to – atsigriebsiu po karnavalo. Bet ka, jau savaitė praejo nuo karnavalo ir niekaip neprisėdu, Todėl truputi padrikai, bet bendrais bruožais gal šį tą pagausit.

Visų pirma - Oruro yra aukštai. Aukščiau nei Cochabamba. Bet pakeliui yra išvis vienas taškas aukščiausias kur tik aš esu buvus. Beveik 4500 m. virš jūros lygio !!!!! Ir žinokit viskas labai gerai. Nesvaigo galva, nepykino ir šiaip viskas gerai. Tik bėgioti nepatartina :D Visą kelionę mano ir bendrakeleivių žandai buvo išsipūtę - todėl kad visą kelionę kramtėm kokos lapelius. Kad pagerintų kvėpavimą ir pan. Bet realiai aš nieko tokio ypatingo nejaučiau. Kokos kramtymas daugiau tradicijos reikalas. O man - atrakcija ;) Aišku kai ilgiau palaikai už žando - tai jauti taip aptirpsta truputi, geras anesteziatikas. Sako ant žaizdų deda, nes numalšina skausmą.



Daugelis jau turbūt matėt nuotraukas (http://picasaweb.google.com/milisentam), tokios spalvotos, įdomios ir visokios kitokios. Apie viską iš pradžių.
Citata iš enciklopedijos: „Didžiausio turistų dėmesio sulaukia Oruro karnavalas – vienas didžiausių metinių kultūros renginių Bolivijoje. Tai per kelis šimtmečius susiformavusi šventė, kurioje susipina pagoniškos ir krikščioniškos tradicijos. Vienas svarbiausių šios šventės akcentų – šokiai (Diablada, Morenada, Caporales, Llamerada, Incas ir kiti). 2001 m. UNESCO įtraukė Oruro karnavalą į žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevrus“. Taigi, galit įsivaizduoti, kad šitas reikalas tikrai vertas dėmesio.



Į karnavalą važiavau su vieno bendradarbio šeima. Trumpai supažindinu, kad būtų aišku kas prie ko.

Mano bendradarbis – Cayo (šoka morenada), jo žmona Carmen, dukrytė Jaelita ir Cayo tėtis už nugaros, kur nesimato.


Cayo sesuo – Ruth (šoka antawara ir caporales)


Carmen brolis – Edson


Carmen sesuo – Bari ir Cayo mama – Ruth



Pagrindiniai geri dalykai kuriuos apturėjau kanavalo metu, ko šiaip ne kiekvienam pavyksta gauti ;)

• Mūsų vietos iš kur stebėjom karnavalą buvo vienoje iš centrinių aikščių. Iš viso yra trys geriausios vietos stebėti karnavalą, tai mūsų vietos buvo vienoje iš jų. Kuo čia ypatinga? Čia šokėjai atiduoda daugiausiai energijos, būna įvairios choreografinės figūros ir šiaip yra daugiau vietos. Nes kai kurios gatvės yra labai siauros ir nelabai gerai matosi...

• Fotografavau pačiam prieky – kadangi mano bendradarbio šeima gana gerai žinoma mieste, tai mane pravedė į patį priekį kur spaudos atstovai fotografavo. Žodžiu, geriau jau nereik nieko norėti. O kadangi matė kad aš užsienietė, tai iš manęs paėmė du intereviu. Klausė ką čia veikiu, ar patinką karnaval;as ir t.t. Šablonas. Bet nežinau iį kur. Vienas bivo iš raio, kitas iš televizijos. Bet vien faktas – mato kad užsienietė, tai ir klausinėja.

• Dalyvavau rūbų siuvime – kadangi Carmen su seserimis siuvo karnavalo drabužius, turėjau galimybę prisidėti savo rankomis. Įsivaizduokit – pačią karnavalo dieną – klijavom detales ant likusių rūbų., nes ne viskas dar buvo paboagta. Viskas rankų darbas. Rūbai kasmet karnavalui siuvami iš naujo. Kasmet šokama su kitais (ne tais pačiais) rūbais. Viskas tankų darbo. Visi blizgučiai, detalės ir t.t.



• Įėjau į bažnyčią – šeštadienis – karnavalo piligrimas. Kitaip tariant – visi šokėjai šoka ne šiaips sau, kad linsma – bet todėl kad tai yra jų intencija ir dovana Mergelei Marijai. Žinot kad Pietų Amerikoj, Švč. M. Marija turi ypatingos svarbos žmonėms., Taigi, karnavalas – šai Marijos šventė. Visi šokėjai po 4 valandų kelio – savo šokį užbaigia bažnyčioje prieš Švč. M. Marijos paveikslą (maždaug taip, jei šoktų gedo prospekte, pakiltų piles gatve ir visi ant kelių šokio kelionę baigtų priešais Aušros varų Marijos paveikslą). Kiekvienas šokėjas duoda pažadą šokti Marijai tris metus. Visi oruriečiai giliai tuo tiki ir matosi iš emocijų kaip jiems tai svarbu. Šokėjai iš kitų miestų įvairiau. Ne visi aišku yra ir katalikai. Bet bendra intencija ir idėja yra tokia.





• Padovanojo llama – vienos pertraukėlės metu užkalbinom viena šokėją, kuri šoka llamerada – lamų šokis. Todėl vienoj ranoj turi lamą, o kitoj – įrankų kuriuo gaudo lamas (beveik kaip ragatkė, tik tiek kad iš virvės). Aš fotografavau, mums aiškino kas kąč reikškia, kiek metų ir kodėl šoka ir t.t. Tada ji man padovanojo savo lamą. Kalbinau šeštadienį (karnavalo piligrimo dieną), tai ji sakė, kad jei susitiksim toj pačioj vietoj sekmadienį (karnavalo antra diena) – ji padovanos man lamą, net ta diena yra dovanų. Ir ką jūs sau galvojat. Kita dieną – laukiu aš jos ir ji iš tikrųjų, mus atpažino ir man padovanojo savo lamą. Ji dabar pas mane kambary. O atsisveikinant mano kompanjonui padovanojo „ragatkę“, kurią man garbingai perleido ;) Taigi „ragatkė“ guli šalia lamos mano kambary. Pats geriausias uvenyras kokį tik galėjau įsivaiduotio. Kaip jums tai patinka? ;)



• Ėjau šalia šokėjų – kadangi Ruth, mano bendradarbio sesuo šoko Caporales, antrą diena nusprendžiau ją lydėti šokėjų kelyje. T.y. Buvau kaip pagalbinis asmuo (vandeniui paduto ir kitokiai pagalbai) ir ėjau visas 4 val. šalia šokėjų. Mačiau žmonių reiakciją, ovaciją, galėjau jausti skirtumą kaip linksminasi žmonės skirtingose miesto vietose. Kaip jaučiaisi šokėjai, kaip jie visai nesimuliuoja! (kas mane tikrai nustebino). Visą laiką eina šokio žingsneiliu ir šypsosi. Įdomi patritis.

Taigi, trumpai patys svrabiausi dalykėliai čia. O dabar pereinu prie pačių šokių, rūbų ir visų kitų reikšmių. Nes čia nieko nėra veltui. Viskas turi savo prasmę. Žinoma nesistebėkit, sakiau kad viskas Marijai, o čia pina velnių ir kitokių pabaisų. Šioje šventėje yra ypatingai sumišę krikščionybė ir pagonybė. Kitaip tariant – šokiai atėję iš senų seniausių laikų ir turi savas reikšmes. Tačiau šokama ir viskas karnavale daroma Marijai. Na maždaug kaip Joninės/Rasos šventė Lietivoj. Sunku atskirti kiek tai krikščionybė, kiek pagonybė.

Šokių yra minimum koks dvidešimt. Ir nėra taip kad: polka, polka su ragučiais, polka rateliu ir polka bitute. Šokiai labai stipriai skiriasi tarp savės. Bolivija didelė šalis, o jos kultūros paveldas dar didesnis.

Aišku galit iš You Tube parsisiusti ir pažiūrėti kokį tik nori šokį gražiai, video klipe ar pan. Bet aš pagalvojau, kad geriau prasteneės kokybės, bet video iš tos vietos kur aš buvau ir tiksliai ką aš mačiau.


Diablada – velnių šokis







Veikėjai:
• angelas,
• grifas (condor),
• diablos (velniai su ragais, išsprogusiom akim) – atlieka sudėtingesnes figūras, šokio kompozicijas,
• Liuciferis – šoka vyresnio amžiaus, didesnis nei diablo.
• chinasupay – velnio žmona – merginos trumpais sijonėliais ;) Vaizduoja čiolitas (cholitas), tik tiek kad sijonai yra gerokai turmpesni nei tikrųjų čiolitų (čia tos moteriškės su dviem kasom, kur jau milijonus nuotraukų rodžiau).
Galima sakyti kad tai pagrindinis karnavalo šokis. Kaip pamačiau primą kartą per repeticijas galvojau – siaubas – jie taip visą kelią ir šokinėja. Nes ritmas yra toks, kad jie visą laiką turi strykinėti. Tada dar buvo be kaukių, paprastai. Bet paskui pamačiau – tobas – jie tai šokinėja ohohoho! Taigi diablada su tobas palyginti dar nieko ;)




Morenada







Tai šokis zaizduojantys konkistos laikotarpį, kai vergua atvežė iš Afrikos kad dirbtų vynuogių plantacijose. Morenados šokėjų apranga simbolizuoja indą, kur vergai dėdavo vynuoges. Todėl yra tokie stori, kaip kubilai.
Veikėjai:
• vergai – su barškučiu
• prižiūrėtojas – su botagu
• chinas morenas – vergės (su ilgais sijonais)
• figuras – jaunesnės, mini sijonai.
Jau šito šokio tai prisižiūrėjau į valias. Laaaaabai daug žmonių jį šoka. Gan nesudėtingas ir lėtas.




Caporales







Caporales – tai ispanai gimę kolonijose. Vyrai (su barškučiais ant kojų) simbolizuoja ispanų kareivius. Turi skrybėlę kairėje rankoje ir botagą dešinėje. Merginos su mini sijonėliais. Šiaip apie šio šokio reikšmę daug nekalbama, nors yra ypatingai populiarus. Šoka jaunesni, nes reikalauja fizinio pasirengimo. Kai visi šoka – merginos judina savo sijonus, o vaikinai šokdami ritmingai barška – įspūdis lieka didelis.




Tinkus





Šokis iš Potosi vaizduoja ritualinę kovą tarp dviejų skirtingų grupių, kur vyrai mušasi tik kumščiais be jokių taisyklių. Nėra tikslo nei gintis, nei gudrauti, tik pulti ir kovoti kumščiais. Tradiciškasi kodžva visada vykdavo iki vieno iš priešininkų mirties. Žodis „tinku“ kečua kalba reiškia „susitikimas“. Tai andų gyventojų tradicija gyvavusi dar prieš europiečiams įžengiant į pietų Ameriką.




I dalies pabaiga......