Nr. 3. Transporto streikas.

Apie jį jau buvau užsiminusi pirmam įraše, bet tuo metu galvojau, kad tai vienas iš eilinių dalykų, kurie kartais nutinka. Užtrunka vieną dvi dienas ir tuom viskas baigiasi. Bet šį kartą transporto federacija rimtai ėmėsi šio streiko organizavimu ir visų viešojo transporto linijų sindikatai aktyviai jame dalyvauja. Taigi, situacija tokia:

* Jau vienuolika metų nebuvo keista keleivių pervežimo kaina, t.y. 1,5 bs. (maždaug 0,75 Lt.). Dėl pastaruoju metu pakilusių benzino ir šiaip produktų kainų, pervežėjai irgi nusprendė nesnausti. Bet šį kartą reikalo ėmėsi iš peties – anksčiau vieno ar kito sindikato streikas didelės reikšmės neduodavo, o dabar viskas vyksta nacionaliniu mastu.

* Kasdien ryte pirmas klausimas toks – ar šiandien yra streikas? Jei taip – ar blokuoja kelius? Nes jei yra tik streikas – tai tiesiog nėra viešojo transporto, bet taksi gali nuvažiuoti kur nori (kas nėra brangu). Bet jei blokuoja kelius, tai niekur nenuvažiuosi, nes kelių blokavimas nesibaigia tuo, kad uždaryti keliai (padangomis, šakomis, akmenimis), bet dar plius ir mėto akmenis į tuos automobilius, kurie bando pravažiuoti. Mums irgi buvo kuriozas. Važiavom taksi, ir kaip tik prieš mus uždarė kelią – vietiniai rajono gyventojai. Tai aš ir vienas bolivietis ėjom prašyti, kad praleistų. Aš nekaltu veideliu prašiau kad praleistų, nes vėluojam į pamokas pas boliviečius vaikus :) Vieni norėjo praleisti, o kiti šaukė, kad užsieniečiai nieko nesupranta, kad čia boliviečių problema, ir kad mes nesikištume. Bet šiaip ne taip išsiprašėm :) Buvo linksma atrakcija su adrenalinu. Bet daugiau taip nebepokštavome ir praktiškai šias dvi savaites prasėdėjom namie nieko gero nenuveikdami. Nes Quillaqollo – yra aršiausių streikuotojų apicentras. Todėl kad daugelis transporto sindikatų būtent įsikūrę čia.

* Kelių blokavimui yra du būdai. Aiškiai atsispindi nuotraukose ČIA. Pagrindinėse miesto gatvėse, kad užblokuotų pagrindinius kelius, suvažiuoja visi autobusai, mikriukai ir užblokuoja kelią savomis transporto priemonėmis. Kas yra neįtikėtina, ne bet kaip, bet organizuotai, gražiai eilėmis, pagal maršrutų linijas būna pasiskirstę svarbiausias sankryžas. Tarp transporto priemonių sėdi patys vairuotojai, žaidžia, plepa, valgo ir pan.

O gyvenamųjų namų rajonuose kelius blokuoja patys gyventojai, t.y. pasideda ant kelio penkis akmenis, dvi padangas, ištempia virvutę ir šitaip saugo, kad niekas nepravažiuotų. Šalia sėdi čiolitos (vietinės moterys) su savo vaikais, atsineša savo valgių, šnekučiuojasi, vyrai geria čičią (tradicinis gėrimas, fermentuotas kukurūzų alus) ir pan.

* Santa Cruz ir Cochabamba jau nusprendė pakelti kainą, tas yra 1,8 bs., tačiau La Paz ir El Alto dar nepriėmė sprendimo, todėl šiandien iš solidarumo streikuojama visoje šalyje, t.y. nevažiuoja joks viešasis transportas (išskyrus taksi, nes keliai neblokuojami). Taigi lauksime sprendimo iš La Paz, nes jei klausimas nebus išspręstas šiandien ..... nusimato 72 val. streikas nuo pirmadienio visoje šalyje. Taigi laikom kumščius, špygas ir visa kita – kad tik klausimas būtų išspręstas.

* Kita medalio pusė. Kodėl žmonės taip aršiai prieštarauja, kad būtų pakelta kaina? Pvz.: vieno mano buvusio bendradarbio biudžetas yra 10 bs. Kas sudaro: 2 bs. į darbą, 2 bs. iš darbo namo, 2 bs. sriuba pietums, 4 bs. antras patiekalas pietums. Skirti daugiau pinigų dienai jis negali, nes žmona dar mokosi, turi važinėti į universitetą, plius turi vieną vaikelį, kurį irgi reikia leisti į mokykla ir pan. Tai tik vienas pavyzdys. Tokių yra daugybė.

Taigi, ar Lietuvoj išeitumėm į gatves dėl 25 centų? Turbūt ne, nes per šiuos metus beveik visų maisto produktų kainos pakilo plius minus trečdaliu. Taigi kaip bežiūrėtume, ekonomine prasme vis tiek gyvename geriau nei boliviečiai. Užteks skųstis krizės padariniais Lietuvoje ;)

Milisenta