Nr. 3. Pirmos trys dienos

Na ka aš galiu pasakyti – planavau pagyventi savaitę, tada kokią reziume padaryti. Bet visai nesiseka taip, nes kaskart prisijungus prie interneto mane atakuoja su vis naujais klausimais. Kas pirmą kartą – ar sveika gyva ir panašiai, kas jau antrą, trečią kartą – apie įspūdžius jau klausia. Taigi, nieko nelaukiant reziumuoju pirmųjų dienų įspūdžius.

Miesto vaizdas nuo kalvos


Panašumai.
O čia žinokit tų panašumų su Lietuva daugiau nei galėjau įsivaizduoti. Vakar pavyzdžiui gėriau girą. Na gerai, pagaminta ne iš duonos, bet skonis labai panašus. Kiekvieną dieną kai pietauju pirmas patiekalas būna sriuba – vakar sultinys su mėsyte, užvakar trinta daržovių ir pan. Tada dar vienas panašumas – kompiuteriai, printeriai ir visa kita – kaip pas mus (HP, LG, Samsung...). Kokių keistenybių mažoka. Pagrindinis mitybos elementas – bulvės! Na šiaip tai logiška, juk bulvės apskritai atkeliavo iš Bolivijos ir Peru. Tai natūralu, kad čia yra daaaaaug bulvių. Kiekvienam patiekale. Tai jau tikrai nesublogėsiu per šiuos metus.

Namai.
Šiandien jau trečia diena. Na bet pradėkim viską nuo pradžių. Pasiėmė mane iš aerouosto mano kontaktinis asmuo ir jo draugas, kurio šeimoje aš ir gyvenu.

Cesar (mano kontaktinis asmuo, bendradarbis) prie Christo de Concordia


Atvažiuojam namo, apie 12 val. nakties atveda mane į kambariuką 2 metrai ant 3 (plius minus), kur stovi viena lova, viena kėdė ir toks mažiuliukas naktinis staliukas. Nei spintos, nei lentynos ir sako tu čia gyvensi. Įsivaizduokit mano reakciją, nors jūs man pasakytumėt kad aš ir pati miniatiūrinė, bet man visada reikia erdvių. Jau Ispanijoj gyvenau mažesniam kambary negu norėčiau, bet ten bent jau buvo lentynėlių ir spintelių daiktams susidėti, o čia nieko. Nuotraukoje matosi mano kambario langas.



Taigi pagal mašiną galit įsivaizduoti kokio pločio mano kambarys. O ilgis – pagal lovą (2-3 m.). Va va, kas matė mano kambari Vilniuj įsivazduoja kaip man sunku…… Bet gerai, kad esu ne visai standartinė. Visi stebisi, kad aš į Boliviją metams laiko atvažiavau su vienu lagaminu (20 kg.) ir viena savaitgaline kuprine (30 l.). Taigi, tai, kad atsivežiau nedaug daiktų man dabar išėjo į gerą. Tik tiek, kad yra karšta, o mano beveik visi marškinėliai su rankovytėm. Tai šiek tiek per karšta. Na bet išgyvensiu. Juk vasara!

Vaizdas pro valgomaji


Sveikata.
Prieš atvažiuojant visi man sakė, kad turėsiu maždaug mėnesio laiko adaptaciją. Na aš maniau, kad čia labai suhiperbolizuota, bet kokia savaitę dvi galvojau, kad gali kas nors tokio atsitikti: karšiavimas, viduriavimas, silpnumas, galvos skausmas ir kiti panašūs dalykai. Juk čia aukštis 2600 m. Aplink kalnai ir t.t. Bet ką aš galiu jums paskayti, nieko iš tų požymių nejaučiu. Dėl maisto nėra efekto, nes panašus maistas, o dėl aukščio tai visi stebisi. Na būna kartais paskauda galva kai daugiau pavaikštau, bet ir viskas. Čia susideda ir karštis, ir aukštis, ir įspūdžiai, tai natūralu, kad galva apsisuka. Suvalgau saldainį, išgeriu stiklinę vandens ir vėl sveika kaip ridikas ;)

Pinigai. Kainos.
Pirmą dieną išsikeičiau eurus į bolivianus. Jausmas neblogas, kai tavo turimų pinigų suma pasidaugina iš dviejų, o kainos ne ;)
1 eur = 8,35 bol.
1 Lt. = 2,42 bol.
Pvz. vakar vakarieniavm mieste. Trys žmonės, visi valgėm vištieną (kepta ant grotelių) su garnyru (ryžiai su sūriu, bulvės, salotos), gėrėm girą. Iš viso sumokėjom 40 bol., t.y. 16 Lt. Na aš skaitau, kad tai labai pigu. Tai įsvaizduokit, kad aš čia lyginu kainas su Lietuva, o jei lygintume eurais su bet kuria kita Europos šalim, tai beveik išvis už dyką. Trys žmonės pavalgo už mažiau nei 5 eur. Neblogai? ;) Aš pradžiai išsikeičiau 200 eurų ir man sakė, kad aš už tiek galėčiau pragyventi du mėnesius. Bet supraskit, kad man maistą ir stogą duoda ;)

Viešasis transportas.
Na gerai reik truputį ir apie įdomybes, o ne tik apie šiaip paprastus dalykus ;) Antrą dieną iškart nuėjau į turizmo informacijos centrą ir gavau ten miesto žemėlapį. Labai gerai. Tada paprašiau gal galėtų man suteikti informacijos, duoti schemą ar nurodyti kitą centrą, kur galėčiau gauti informacijos apie viešąjį transportą. T.y. koks maršrutas kur važiuoja ir pan. Žiūri į mane didelėmis akimis ir sako, atsiprašau, bet deja.. Nes čia transportas veikia taip. Kas turi mašiną, ar kokią kitą trasporto priemonę tas užsideda kokį nors numerį ir važiuoja pagal nustatytą maršrutą (bet kokie tie maršrutai niekur nėra parašyta). Pvz.:
micro – kaina 1,5 bol. (0,62 Lt.) – toks pusiau autobusas, visas spalvotas ir pan. Kaip normalūs autobusai važinėja pastoviu maršrutu.


taxitrufi – kaina 1,5 bol. (0,62 Lt.) – paprastas lengvasis automobilis, kur šalia vairuotojo įsispraudžia du žmonės. Gale vietoj triju gali sėdėti keturi, arba trys su dar trim vaikais… Važinėja pastoviu maršrutu pagal numerius. Taxitrufi gali buti ir mikriukai, kur irgi lipa tiek žmonių kiek tik paveža. Vairuotojas visada sako, kad dar vietos yra, nors ten jau visi keturiais aukštais.
taxi – galima susistabdyti gatvėj (nesaugu) arba išsikviesti telefonu. Nuveža ten kur nori. Maksimum už labai ilgą distanciją gali kainuoti 10 bol. (4 Lt.). Aišku jei mato kad užsienietis, tai gali paprašyti belen kiek. Kaip visur ;)


Kasdienybė. Žmonės.

Tipinis vaizdelis


Pasivaikščioti miesto gatvėmis jau yra atrakcija. Jei aš grįžus iš Ispanijos sakydavau, kad man visko per daug (triukšmo, žmonių, mašinų, užterštumo...), tai čia visko dar daugiau! Tragedija. Bet ką padarysi… Tiek vaikų savo gyvenime dar nesu mačiusi. Kaip paimtum visus Vilniaus vaikų darželių vaikus ir paleistum į miesto centrą. Visur jų pilna, beveik kieviena moteris vedasi vieną arba du vaikus už rankos ir plius dar vienas yra ant kupros. Kai Santa Cruz aerouoste laukiau lėktuvo, kuris vėlavo apie 2 valandas, tai jaučiausi kaip vaikų darželyje. Ten buvo vienas eskalatorius, tai vaikai juo kaip stebuklu važinėjos aukštyn žemyn. Lakstė, žaidė, čiauškėjo. Čia tas pats. Žodžiu, supratote – vaikų čia daug.



Pagal spalvas žmonių neskirstau, bet jau kokį šviesesnį pamačius iškart aišku – arba turistas arba neaišku ką jis čia veikia :D Taip ir ir norisi prieit pakalbinti, kaip iš vienos šeimos, cha cha cha. Juokauju. Šiaip visi žmobės labai malonūs, šypsosi, mandagumo čia viršūnė. Visur tave praleidžia, tiksliau beveik stumia, kad eitum pirma. Pro duris niekada nepraeis pirma vyras. O jei einam palei gatvę, tai vyras būtinai eina iš tos pusės kur gatvė. Įdomi patirtis :)
Verslu čia gali užsiimti kas tik nori. Pilna žmonių gatvėse prekiauja kuo tik nori. Pvz. – vietoj spaudžia natūralias sultis (citrinų, apelsinų...), duoda geri iš stiklinės, tada tą stiklinę vietoj išplauna su vandeniu (nedrįsčiau spėti kiek kartų jos ta vandenį keičia...) ir duoda kitam pirkėjui. Pilna aplinkui vaikšto ir siūlo pirkti riešutus, saldainius, bandeles, yra krėslai kur tau valo batus ir t.t. ir pan.
Apie vairavimo ypatybes net nekalbu. Jei kas nors buvo Sicilijoj, žino koks ten chaosas. Tai čia dar didesnis! Gatvėse dažniausiai nėra nupieštos juostos, o jei ir yra tai jų niekas nepaiso. Vairuoja kaip jiems patinka, pypina kas du metrai, prieš kiekviena posūkį ar gatvelę. Lenkia iš kairės ir iš dešinės, suka kur nori, važiuoja beveik ant kojų. Visa laimė kad yra šviesoforai, jų dar daugmaž klauso. Žmonės irgi eina kur nori, tokių dalykų kaip perėjos yra, bet nelabai jų kas paiso. Šaligatvių ne visur rasi. Žodžių – tikros džiunglės, tik spėk dairytis.

Cia plauku storis ir ilgis zmoniu nerealus. Paziurekite i sitas kasas!


DAUGIAU NUOTRAUKŲ ČIA

Darbas.
Miestas yra suskirstytas pagal žmonių ekonomikos lygį. Šiaurėj turtingi, pietuose vargšai. Dirbu centre. Mano būsimo darbo vieta – skurdžių kvartale (pietuose) užsiėmimai su vaikais ir jaunimu siekiant mokyti juos lyderiavimo, kad gebėtų turėti savo nuomonę, būtų atsakingi už save šeimoje, mokykloje ir organizuotų veiklą bendruomenėje. Na bet apie darbą vėliau, kai jau pradėsiu dirbti, nes dabar mano dienos yra tokios: atsikeliu, atvažiuoju į ofisą (miesto centre), pakalbam, tada aš išeinu į miestą pasivaikščioti, grįžtu, kad kartu papietautume (pietauju su bendradarbio šeima namuose), po pietų vėl einu į miestą, vakare grįžtu namo. Šį savaitgalį susitiks visa mano projekto grupė (apie 12 žm.) ir planuosime kartu visų metų veiklą. Tai bus treti to paties projeto metai. Tada dar bus kelios savaitės pasiruošti, o nuo vasario kuomet prasideda mokslo metai, prasidės ir mano darbas. Vasarą turėsim vieną mėnesį atostogų, ir antras semestras prasidės nuo rugpjūčio.

Vaizdas pro kabineto langa


As, kalnai ir desineje puseje matosi pietinis kvartalas, kur nuo vasario dirbsiu


Adresas.
Laukiu laiškų, atviručių, siuntinių ir kitokio gėrio :))))) Prašau nepatingėti ir naudotis ne tik informacinėmis technologijomis, bet ir normaliu paštu. Sutariam? ;)

Mano adresas:
Milisenta Miseviciute
Arzobispado Av. Heroínas O-152
Casilla postal: 129 (vicaria pastoral, C. Piscoya)
Cochabamba
Bolivia

O tie kas irgi norėtų ką nors iš manęs gauti, tai parašykit savo adresą. Ok?

Turistiniu nuotrauku kita karta idesiu daugiau. Sikart - viena baznycia


DAUGIAU NUOTRAUKŲ ČIA

Gerai, nors aš ir nebaigiau nė pusės pasakoti to ką būtų galima papasakoti. Bet kitų atveju aš niekada nebaigsiu ir šita informacija niekada jūsų nepasieks, nes aš vis turėsiu kuo ją papildyti. Todėl drastiškai dedu tašką. O apie turzimą, turgų, autobusų stoties ypatybes ir kitus vertus dėmesio dalykus papaskosiu kitą kartą. Šiaip planuoju rašyti kartą į savaitę, na bet žiūrėsiu pagal tai kaip man išeis.

Iki,
Milisenta