Nr. 34. Žiemą Bolivijoje prisiminus….

O jei rimtai, tai tik noriu pakomentuoti keletą nuotraukų iš birželio ir liepos mėnesių (nes anksčiau tiesiog buvau apie jas pamiršus...)

Taigi. Nuotraukos picasoj, kaip visada NUOTRAUKOS / FOTOS / PHOTOS

Jau buvau minėjus, kad Bolivijoj beveik kiekvieną sekmadienį kokiam aplinkiniam miestely ar kaimely visada yra kokia nors šventė. Taigi birželio pradžioj buvau La Angostura ir ten buvo žuvies šventė. Ten toks mini kaimelis prie didžiulio tvenkinio, kurio vanduo visada yra rudos spalvos. Tai laistymui skirtas vanduo, taigi karts nuo karto kai kanaluose aplinkui atsiranda vandens, tai reiškia kad iš Angostūros buvo paleistas, kad drėkintų aplinkinius laukus sausuoju metų sezonu.
Šventės Bolivijoj kaip visada – atvažiuoji, pavalgai, apsuki ratą ir išvažiuoji (arba pasilieki gerti gerti gerti.... iki kol turi sveikatos). Tuo metu groja folklorinė muzika, visi klausosi, kas šoka ir t.t.
Tą sekmadienį, mes irgi, atvažiavom, pavalgėm žuvies, paklausėm muzikos, ir išvažiavom..

Liepos pradžioje, per tūkstantmečio šventę Lietuvoje, čia Bolivijoj pirmą kartą po pusės metų suorganizavau Lietuvos pristatymą (skaidrės, gėrimai, tinginys, juoda duona, sūris ir t.t.), bet kadangi dariau savo rajone, tai nedaug kas iš mano pažįstamų ir atėjo (nes toli važiuoti). Kai rugsėjo pabaigoj darysiu Bolivijos pristaymą (kad vietiniai boliviečiai susipažintų kokių grožybių čia turi ir nė karto nėra matę....), tai darysiu miesto centre ir tikiuosi daugiau kas ateis..

Paukštukai ir papūgos šiaip gražu :) Kol ko nors lauki (o čia Bolivijoj dažnai taip būna) yra laiko apsižvalgyti.

Liepos mėnuo čia yra šalčiausias, kuomet temperatūrų skirtumas tarp dienos ir nakties sunkiausiai pakeliamas. Kai pas mus Cochabamboj apsiniaukę arba yra labiau šalta, tai reiškia kad aplinkiniuose kalnuose, ten aukštai sninga. Taigi padariau keletą nuotraukų pro balkono langą ir pasivaikščiojus po savo rajoną. Ten kalnų viršūnėse sniegas. Beje, vaikai su tokiais baltais chalatais – čia jų „uniformos“, kurios vadinasi – „guardapolvo“, kas lietuviškai reiškia apsauga nuo dulkių.

Smagaus žiūrėjimo ;)

Nr. 33. Pavasarėjam….

Viena rytą į darbą ėjau be megztinio, trumpom rankovėm, o tai reiškia, kad jau nebėra naktimis šalta. Ir dieną pavėsyje irgi jau nebėra šalta. Tai pirmieji ženklai kad artėja pavasaris. Na kaip Lietuvoj jis savo bundančia žaluma neišsiskirs, bet sako kad čia pavasarį žymi žiedai. Jau mačiau rožiniai violetinius persikų medžius su žiedais ir kiti vaismedžiai jau po truputį irgi pradeda skleisti savo žiedus.

Iš visų aplinkinių Cochabambos miestelių (Punata, Cliza, Tarata, Sacaba, Quillacollo, Vinto....) mano mėgstamiausias yra Arani. Kaip tik ten vakar ir buvau. Daug žmonių, nes miestelio šventė, bet šiaip šis miestukas ramus. Nors čia dulkių irgi nestinga, kaip ir bet kur kitur, o žiemai būdingi vėjai vis dar karts nuo karto pakelia dulkių sūkurius, bet kolonijinė architektūra ir kalvotos Arani apylinkės išblaško.

Štai keletas vaizdų:

Turgaus aikštėje.

Bolivietiška trispalve papuoštos Arani gatvės.



Medis skulptūra miestelio aikštėje.



Išvažiuoti iš Arani nenusipirkus skaniosios Arani duonos ir rosquetes (liet. rosketes) - nusikaltimas.





Persikų žiedai



Charque (liet. čarke) - džiovinta mėsa. Vienas iš tipinių patiekalų. Va šitaip ant virvės prieš saulę ir yra džiovinama mėsa.



Kapinėse dauguma antkapių kaip ir namai iš molio.



Čia ta pati kalva, kur metų pradžioje kopiau... Šį kartą į koplytėlę esančią viršuje pasižiūrėjom tik iš apačios :D




O čia, kaip visada, daugiau NUOTRAUKŲ / MAS FOTOS / MORE PHOTOS

Nr. 32. Kasmetinis 13 km. „piligriminis žygis”

Kodėl paskutiniai du žodžiai kabutėse? Žodyne rastos žodžių reikšmės:

Piligrimas (lot. peregrinus – svetys, užsienietis) – asmuo, išsiruošęs į piligriminę kelionę, norėdamas aplankyti kokią nors šventą vietą. Paskata piligriminei kelionei gali būti siekis gauti nuodėmių atleidimą, įžado vykdymas, viltis, kad tam tikroje vietoje bus išklausytos maldos, pagyta nuo ligos. Tikslas yra tam tikra šventa laikoma vieta, pvz., bažnyčia.
Piligriminė kelionė (lot. peregrinatio religiosa – tradicinis keliavimas, siekiant aplankyti piligrimų pamėgtas vietas, turinčias religinę reikšmę). Islamo religijoje – Hadžas arba ciaretas. Simboline prasme tokia kelionė yra iniciacija arba atsidavimo ženklas. Ji siekia senovės laikus, kai buvo tikima antgamtine tam tikrų vietų galia. Islame tokia vieta – Meka, pranašo gimtoji vieta. Induizme – Benares prie Gango. Budistams ir krikščionims – paskutinės Gautamos Budos ar Jėzaus aplankytos vietos.

Todėl ir kabutėse, nes mano minėtame tradiciniame žygyje vienintelė išpildyta piligriminio žygio sąlyga – atvykstama į šventovę – Quillacollo bažnyčią. Tačiau pats žygis priminė – išsipusčiusių mokyklinukų žygį. Pakeliui įvairių maisto ir ne tik produktų reklama, šokių muzika, cirko pasirodymai, valgiai ir gėrimai (bent jau alkoholio nepardavinėjo, bet girtų vis tiek netrūko) kas pora šimtų metrų ir kiti nesiderinantys piligriminiam žygiui dalykai.

Pakeliui buvo ir maldai skirtos vietos, kur jaunimas iš įvairių parapijų giedojo, šlovino ar kitaip kvietė maldai žmones. Bet nemačiau beveik nei vieno susidomėjusio jų veiklą. Ir apskritai abejoju ar kam nors tai rūpėjo. Iš tiesų.... keista tradicija. Ir sako kad pastaraisiais metais jau yra mažiau žmonių, nes anksčiau tai išvis vien girti ir vien tik fiesta. Sako, kad dabar jau apmažėjo, na bet ką aš žinau...


Mano kompanija su kuria pradėjau žygį:


Su kuria baigiau...


Eina jaunimas....


Atėję į aikštę visi ilsisi:




Virgen de Urcupiña - dėl jos šis žygis

Nr. 31. Žolinė Cochabamboj

Jau žinot kad nuo pavasario (čionykščio rudens) aš mokausi šokti chapaqueada (liet. čiapakeada). Kas ta chapaqueada?

Chapaca – yra regionas Bolivijos pietuose, aplink miestą Tarija (liet. Taricha). Kitaip tariant, tai ispaniškoji Andalūzija: gamta, vynas, ispanų kilmės šokiai.... Vienas iš tokių šokių yra cueca (lie. kueka). Cueca šokama Bolivijoj, Čilėj, Argentinoj, turi savo skirtingas atmainas. Vien Bolivijoj yra gal 4 rūšys (jei ne daugiau) cueca atmainų: iš Cochabambos, iš Potosi, iš La Paz ir iš Tarija. Cueca iš Tarija dar vadinama – Cueca Chapaca. Nuo to ir kiles žodis – chapaqueada. Po šitos įžangos pasižiūrėkim kaip šokama cueca chapaca.

Cochabambos metų šventė – Virgen de Urcupiña – kitaip tariant Žolinė. Dvi dienas šventė tęsiasi su tradiciniais šokiais ir visokiom kitokiom atrakcijom. Vakar kaip tik ir aš šokau kartu su kitais tūkstančiais šokėjų (maždaug kaip per karnavalą). Šokio trajektorija buvo apie 4 valandas. Kiek kilometrų nežinau – 3 gal 5. Buvo miestelyje už Cochabambos, kuris vadinas Quillacollo (liet. Kijakojo).

NUOTRAUKOS ČIA / FOTOS AQUI / PHOTOS HERE

Ką čia daugiau pasakot. Patiko. Šoksiu dar. Dabar gydausi kelias pusleles, kur pritryniau. Vakare eisiu į naktinį Žolinės piligrimą kartu su tūkstančiais kitų žmonių – apie 13 km. – iš Cochabambos centro į Quillacollo bažnyčią.

Nr. 30. Atsakymas: tikslas – Coroico

Taigi, atsakymas teisingas – tai metrai virš jūros lygio:

2600 mvjl – Cochabamba
3500/4000 mvjl – La Paz
4860 mvjl – La cumbre
1200 mvjl – Yolocita
1760 mvjl – Coroiko
1200 mvjl – Yolocita
4860 mvjl – La Cumbre
3500/4000 mvjl – La Paz
2600 mvjl – Cochabamba

Mano kelionės tikslas buvo Coroico miestelis kalnuose, netoli bolivietiškų džiunglių. Kaip visada man pasisekė.... Jei du mėnesius šiose vietovėse nelijo, tai tą dieną kai atvažiavau vakare pylė kaip iš kibiro ir kitas dienas buvo pakankamai apsiniaukę, dangus baltas, todėl nuotraukose trūksta ryškumo ir tikrai neatsispindi tas grožis, platybės, žaluma, kokia buvo ten.

Įžangai kviečiu pasižiūrėti kelio iš La Paz į Coroico nuotraukas.

Galiu pasakyti, kad dviračiu nevažiavau, ir tuo keliu važivau tik nedidelę atkarpą. Nėra taip baisu kaip nuotraukose, o vaizdai tikrai įspūdingi ;)

MANO NUOTRAUKOS / MIS FOTOS / MY PHOTOS

Coroico kelias dar kitaip vadinamas Mirties keliu – tai 61 km ilgio kelias Bolivijoje, Los Yungas regione, jungiantis šalies sostinę La Paz ir Coroico. Kelias garsėja savo pavojingumu ir dažnai vadinamas pavojingiausiu pasaulio keliu. Kasmet šiame kelyje žūdavo 200-300 keliautojų. Kelio pakraščiai nužymėti kryžiais, žymi žūties vietas. 1983 m. liepos 24 d. autobusui nuriedėjus į bedugnę žuvo daugiau nei 100 žmonių.

Kelias nutiestas 1930 m. Chaco (liet. Čiako) karo metu paragvajiečių kalinių. Tai viena iš arterijų, jungiančių La Paz su Amazonija. Kelio vyraujantis plotis 3,2 m, skardžių aukštis siekia 600 m.

Kelio pavojingumą ir didelį avarijų skaičių lemia keletas priežasčių:

• Šis kelias driekiasi kalnuotomis vietovėmis, didelę dalį glaudžiasi tarp 90° statumo uolos ir gilaus upės slėnio. Kelyje daug labai pavojingų posūkių ir nuokalnių.
• Šiame regione dažnai smarkiai lyja ir labai dažnai laikosi labai tirštas rūkas (baritú), dėl to labai pablogėja matomumas ir kelio būklė.
• Kelias yra labai siauras (juo sunkiai prasilenkia du sunkvežimiai), be to nėra apsauginių atitvarų, todėl automobiliui išsukus iš kelio tragiška nelaimė neišvengiama.
• Kelio danga neasfaltuota, todėl po dažnų liūčių jis pavirsta slidžia purvyne.
• Bolivijos automobilių parkas labai senas ir netvarkingas, todėl automobilis neretai pakliūna į avariją dėl techninių gedimų.
• Viena iš svarbiausių kelio taisyklių, leidžiančių išvengti tragiškų nelaimių, leidžiantis nuokalne niekad nevažiuoti dešine kelio puse, o judėti palei išorinį kelio kraštą, kad nuokalne važiuojančio automobilio vairuotojas spėtų pastebėti kylantį automobilį.
• Nepaisant savo pavojingumo, šis kelias yra turistų mėgiamas objektas. Ypač populiaru leistis keliu žemyn su kalnų dviračiu, tačiau kadangi automobilių eismas keliu tebevyksta, pasitaiko skaudžių eismo įvykių.

2006 m. baigtas statyti alternatyvus, saugus kelias į Coroico, kuriuo aš važiavau ir vargo nemačiau. Kelionės trukmė apie 2-3 val. Kelias su visom apsauginėm tvorelėm, atšvaitais, juostom, ženklais ir visais kitais reikalingais kelio atributais (kas Bolivijoj visai nebūdinga).

Coroico miestelyje yra apie ~25 tūkst. Gyventojų, verčiamasi daugiausia žemės ūkiu, svarbus kokos auginimo centras.
Senasis Coroico miestas buvo įkurtas prie Koriguajako upės ištakų, kur pradėta aukso gavyba, tačiau netrukus miestą sugriovė vietiniai indėnai. XVIII a. Coroico atkurtas ant Učumačio kalno, kur lengviau gintis nuo antpuolių. 1899 m. miestas tapo provincijos centru.

Oras lietingas, šiltas ir drėgnas dėl rytinių vėjų. Dėl dažno lietaus susiformuoja rūkas, vadinamas baritu. Vyrauja džiunglių augalija (vadinamieji rūko miškai), tankūs sąžalynai. Svarbiausios auginamos kultūros yra kava, citrusai, koka, cukranendrės, bananai, papajos, moliūgai, kukurūzai. Čia didelė augalų ir gyvūnų įvairovė, daug endeminių rūšių. Kalnų šlaitais teka daug vandeningų upių ir upelių, sudarančių krioklius, kurie yra pagrindins traukos objektas turistams. Ir pinigų išgavimo priemonė. Kadangi viešojo transporto ten beveik nėra, tai taksistai atsigriebia. Pvz.: iki vienos upės kur galima maudytis yra kalno apčioj maždaug apie 7 km. kelio. Už tai taksitas prašo 60 bs (24 Lt.), į tai įeina nuvežimas, palaukia tavęs vieną valandą ir grįžimas. Palyginimui – kita eksukrsija į kitą kaimelį. Kad ten nuvažiuotum reikia nusileisti nuo vieno kalno, pakilti į kitą (1760 – 1200 – 1700). Ten tavęs irgi vieną valandą palaukia ir tada vėl grįžimas iš vieno kalno į kitą (1760 – 1200 – 1700). Už tai taves prašo 80-100 bs. (32-40 Lt.) Neprilygsta tiems septyniems kilometrams. Ir apskritai ten visos kainos yra visai nepagrįstos ir iš piršto laužtos. Kitaip tariant – čia važiuoja sėslūs savaitgaliniai turistai iš La Paz arba užsienio aktyvaus turizmo mėgėjai. Ir vienu ir kitu atveju - vietiniams tai būdas užsidirbti.

Šiame regione gyvena nemažai afrikietiškos kilmės gyventojų (kolonijiniais laikais dirbo Yungos kasyklose), taip pat indėnų. Buvau viename Bolivijos juodaodžių kaimelyje Tocaña. Seniausia kaimo gyventoja papasakojo apie istoriją, kaip gyvena, kuo verčiasi ir pan. (nors tiesą sakant nebuvo labai šneki).

Kolonijiniais laikais daug juodaodžių iš Afrikos buvo atvežta dirbti vergais kasyklose Potosi ir Oruro. Bet ten juodaodžiai greitai mirdavo, nes buvo nepratę prie šalto klimato Bolivijos aukštybėse. Todėl didelė dauguma apsigyveno Coroico regione. Verčiais kaip ir vietiniai gyventojai žemės ūkiu: vaisių, daržovių ir kokos auginimu.

Koka – tikrasis kokainmedis – kokainmedinių šeimos, kokainmedžių genties augalų rūšis, paplitusi Pietų Amerikos šiaurės vakaruose: Kolumbijoje, Ekvadore, Peru, Bolivijoje, Venesueloje. Tikrasis kokainmedis yra 2-3 m aukščio krūmas, šakos tiesios. Lapai gelsvai žali, ovalūs. Žiedai maži, gelsvai baltos spalvos. Vaisius – raudona uoga.
Šviežiuose lapuose gausu alkaloidų. Anduose augalo lapai naudojami arbatai, kramtomi kaip kramtoma guma. Tikrasis kokainmedis – pagrindinė populiaraus narkotiko kokaino žaliava. Didžiausi pasaulyje kokaino tiekėjai yra Kolumbija, Peru ir Bolivija.

Kokos apsupty ;)

Nuo šitų krūmelių skinami kokos lapeliai ir vėliau:

• džiovinami jei bus naudojami medicinai, arbatai ar kramtymui;
• mindomi sumaišius atitinkamu chemikalu – kokaino gamybos pradžia. Kaip vadinamas tas chemikalas neatsimenu, bet kartu su šituo yra draudžiama dideliais kiekiais pervežti benziną, gamtines dujas, chlorkalkes, ¡WC popierių! ir nežinau ką dar. Teoriškai visa tai draudžiama ir turėtų tikrinti postuose įvažiuojant ir išvykstant iš regiono, tačiau mūsų netikrino nei vieną kartą. Karts nuo karto pravažiuodavo vienas kitas pikapas ar sunkvežimis su plastiku uždengtais bidonais ir pan. Nereikia baigti aukštų mokslų, kad suprastum kas, kam ir kur tai važiuoja.

Per metus vienam žmogui legaliai leidžiama auginti kokos iš 25 kg. sėklos. Tai beveik vienas hektaras ar pan. Derlių galima nuimti keturis kartus per metus. Pasiskaičiuoji, pasižiūri į laukus visur matomose vietose ir vienaip ar kitaip aišku – tiek kokos neprikramtysi (būdinga tik Andų kalnuose gyvenantiems) ir vaistų neprigaminsi. O kai viskas taip akivazdu, keista kaip tarptautinės organizacijos neužspaudžia Bolivijos prezidento, kad uždraustų auginimą. Bolivijos prezidentas yra kokos auginimo šalininkas, pats jaunystėje dirbo kokos plantacijose. Vienu žo, visame pasaulyje dedasi nesuvokiami dalykai. Mes tik galim stebėti…

Na o dabar trumpai apie nuotraukas.
Pradžioje akmenuoti ir uolieti, truputį apsnigti klanai – tai tik išvykus iš La Paz (apie 3500 mvjl) važiuojant link La Cumbre – aukščiausias taškas kur aš buvau Bolivijoj – 4800 mvjl. Rugpjūčo mėnuo yra svarbus bolivijos indėnų aimara kultūrai. Sakoma, kad šį mėnesį atsiveria žemė ir galima prašyti visko ko tik širdis geidžia. Rugsėjį žemė vėl užsivers ir iki kitų metų nieko negausi jei nepaprašysi. Todėl į La Cumbre kasdien vyskta šimtai žmonių palikti savo auką (nuotrauka ten kur kryžius ir žmonės). Krikščionybė ir vietinė tradicija čia gerokai susimaišiusios.
Vėliau leidžiantis kalnų keliais pravažiuojant Yolocita (1200 mvjl), vėl pakylama į Coroico miestą esantį 1760 mvjl aukštyje. Peizažas kardinaliai pasikeičia, uolas, akmenis ir sausą orą pakeičia vešli žaluma ir drėgmė.
Taigi per vieną dieną keliavau iš vieno aukščio į kitą ir vienu ypu teko nusileisti net 3600 m. Ir galiu pasidžiaugti – neskaudėjo galvos, nepykino ir nepaisant mieguistumo (kas neišvengiama bet kokioj kelionėj) nebuvo jokių pokyčių mano organizme. Sako, kad jau bolivianizavausi ;)

Nr. 29. 2600 – 4000 – 4800 – 1200 – 1800 – 1200 – 4800 – 4000 – 2600

Tiksliau būtų taip:

2600 – 3500/4000 – 4860 – 1200 – 1760 – 1200 – 4860 – 3500/4000 – 2600

Ką reiškia šitie skačiai? Prašau man pateikti atsakymą ;)
Jei nepavyks išsiaiškinti, rytoj pateiksiu detalų paaiškinimą.

Iki ryt!

Nr. 28. Dinozaurų, akmenų, fosilijų, tinkus... miestas

Torotoro – mažiausias nacionalinis parkas Bolivijoje. Liepos 24 – 26 dienomis buvo Torotoro kaimo tradicinė Šv. Santiago šventė. Paprastai kaimas yra visiškai tuščias, bet tą savaitgalį buvo daug turistų, tiek vietinių, tiek iš užsienio.

Kadangi važiuoti sugalvojau paskutinę mintuę, tai nebuvau rezervavus nei nakvynės, nieko. Ir pirmą kartą po beveik septynių mėnesių į kelionę po Bolivijos apylinkes išsiruošiau viena. Na ir nieko neatsitiko, grįžau sveika ir gyva, susipažinus su daug šaunių žmonių.

Atstumas nuo Cochabambos tik 130 km., bet kelionė trunka net apie 5 val. Todėl, kad kelias yra akmenimis grįstas (ir tai ne visur), labai vingiuotas, todėl vidutinis kelionės greitis 30-40 km./val. Tai čia žiemos metu, o vasarą, t.y. lietingojo sezono metu kelionė gali užtrukti ir iki 9 val.

NUOTRAUKOS ČIA / FOTOS AQUI / PHOTOS HERE

PENKTADIENIS

Atvykus iškart ėjau ieškoti nakvynės ir aišku viskas buvo užimta. Buvo laisvų lovų bendruose kambariuose, t.y. kur reiktų miegoti vienam kambary su dar 5-6 nepažįstamais žmonėmis. Kadangi buvau viena, tai nusprendžiau nerizikuoti. Ir man pasiūlė vieną kambarį nepritaikytą turistams. Aš sakiau, kad man parodytų. Tai buvo kambarys namo dalyje iš molio. T.y. sienos iš molio, grindys – ąsla, lubos pusiau iš molio ir šiaudų. Kampuose bulvės, kastuvai, kauptukai ir kiti lauko darbo įrankiai. Prie lubų kabo trys kryžiai, relikvijos iš nežianu kiek metų atgal… Ir plius! Be elektros!!! Na aš kaip skautė, paklausiau ar turi žvakę, susiderėjau, kad sumažins kainą ir apsistojau šitam kambary viena, kur duris iš vidaus teko atremti lenta, kad užsidarytų :D

Turismo centre pasakė, kad ekskursijos organizuojamos iš ryto ir kaži ar berasiu grupę tą pačią dieną. Na tai pradėjau pažindintis su kaimu. Tą padariau per 10 min.

Kaime buvo vienas muziejus, taigi susiruošiau į tą akmenų ir fosilijų muziejų. Ten viską aprodė irgi per kokias 10-20 min…. Na galvoju ką čia dabar veikti! Dar net vakaras neatėjo…. Muziejuje gidu dirbantis vyriškis pradėjo mane kalbinti iš kur esu, ką jau mačiau, koks nuostabus šitas kaimas, puikiausias egzempliorius Bolivijoje, kur yra viskas viename: archeologija, paleontologija, speleologija, geologija... Taigi man parekomendavo kur nueiti ir ka galima pamatyti.

Po kurio laiko kaime sutikau tą patį gidą, tai jis mane nuvedė prie dinozaurų pėdsakų, toliau užrodė kad pati aičiau kalno šlaitu ir ieškočiau skambančių akmenų ir erozijos raštais išpaišytų akmenų. Anksčiau Torotoro teritorijoje buvo jūra ir tirpstant ledynams slinkdamos žemės plokštės suformavo kraštovaizdį koks yra dabar. Kadangi anksčiau buvo jūra, tai todėl yra daug jūros gyventojų fosilijų. Dinozaurų pėdsakai išlikę anksčiau veikusio ugnikalnio išsiveržimo dėka. Na žodžiu, akmenų, žemės ir uolų tyrinėtojai čia tikrai nerastų laiko nuobodžiauti, na bet aš per daug nesiplėsiu….

Jei ką domina visokie dinozaurai, jų rūšys, pėdsakai, amžius ir t.t. galit pasiskaityti Vikipedijoj ČIA

Kaip ir kiekvienoj kaimo šventėj visi aplikui geria chicha (liet. čičia) – gėrimas maždaug kaip alus iš kukurūzų, šoka savo tradicinius šokius ir vakare groja folklorinė muzika. Aš nuėjau anksti miegoti į savo molinį kambarėlį ir miegojau net 10 valandų, juk reikia pateisinti miegančios gražuolės vardą :)

ŠEŠTADIENIS

Iš pat ryto prisistačiau į centrinę gatvę ieškoti grupės ekskursijai. O gidas iš vakar dienos manęs jau belaukiantis ir nurodė grupę prie kurios aš galiu prisijungti, nes jau vakar suderėjo su tos grupės gidu. Aš nieko neklausinėjus ir patenkinta iškeliavau su ta grupe – 25 turizmo studentai iš Cochabambos San Simon universiteto. Puikiai nusiteikęs jaunimas, mėgstantis keliauti. Kaip tik man tinkama kompanija :)

Einant prie tikslo – Torotoro kanjonas ir Vergel (liet. Verchel) kriokliai – pakeliui apžiūrėjom dinozaurų pėdsakus (kitus nei aš vakar), natūralius gamtos pastatytus akmeninius tiltus, geologinius sluoksnius ir t.t. Atėjus prie 200 m. aukščio kanjono atsivėrė nuostabūs vaizdai. Galvojau, kad čia ir yra galutinis tikslas, bet pasirodo ne! Teko nusileisti į pačią kanjono apačią stačiais akmeniniais laiptais ir atsidūrėme prie nuostabių, nors ir nedidelių “Karvės nosies” krioklių. Grožis ir didybė neišpasakyta. Nuostabiai praleidom laiką, pailsėjom ir………… teko lipti atgal į viršų……. Jei jau vietiniams buvo sunkoka užkopti, tai aš kas penkis žingsnius turėjau ilsėtis. Mano plaučiai juk nepratę tiek dirbti 2700 metrų aukštyje…. Na bet šiaip ne taip užkopiau ir galiu pasakyti, kad tikrai verta. Būtinai pasitengsiu grįžti.

Viršuj vidury laukų vaikai pavėsinėje pardavinėjo gaiviuosius gėrimus. Vaikai ateina čia iš aplinkiniuose laukuose esančių namukų, kur jie ir gyvena. Žemė kieta, augalai su spygliais, o jie sau kaip gazelės basomis bėgioja….

Vakaras toks pat kaip ir vakarykštis – šokiai, folkloras, chicha... Šįkart miegojau tik 8 valandas…

SEMADIENIS

Vėl iš pat ankstyvo ryto prisistačiau į centrinę gatvę ieškoti kitos grupės kitai eksursijai (studentai jau buvo buvę ten kur aš norėjau). Taigi pralaukus maždaug bolivietšką valandą galų gale išsikrapštėm. Pasisekė, kad 5 žmonių grupelė ieškojo gido ten kur ir aš norėjau. Ir vienas vaikinas iš tos irgi studentų grupės mane pažino iš chapaqueados (pasirodo ten pat šokam, bet kad jie visi panašūs, tai aš nelabai ir pažinau…). Bet kokiu atveju jie buvo su mašina, tai aš po ekskursijos kartu su jais grįžau į CBBA. Na o ekskursija buvo į olą Umajalanta (liet. Umachalanta).

Leidomės beveik 200 metrų po žeme, kur galėjome grožėtis požemio grožybėmis: stalagtitai, stalagmitai, požeminė upė, požeminis ežeras su aklomis baltomis žuvimis. Aplankėme 8 erdvias sales po žeme. Tikrai įspūdinga šliaužti, ropoti tarp akmnų ir didžiulių uolų žinant, kad įlindus pro viena pusę atsidursi kitoje, dar įdomesnėje.

Ola žinoma jau nuo šešiasdešimtųjų metų, tačiau nacionalinis parkas atidarytas tik aštuoniasdešimtaisiais, todėl deja deja, bet daug stalagtitų ir stalagmitų yra nulayžyta ir apdaužyta, sienos aprašinėtos. Žinant, kad stalagtitai ir stalagmitai paauga maždaug 1 cm. per 400 metų….. sustingsti žiūrint kaip lašas po lašo lėtai laša....

Moksliškai (iš vikipedijos):
• Stalagmitas (graik. stalagma – lašas) – karstinių urvų dugno vertikalus išsikišimas. Būna stulpų, kūgių ir kitokio pavidalo. Susidaro tose vietose, kur nuo urvo lubų laša karbonatų arba druskų prisotinto požeminio vandens lašai ir vanduo išgaruoja.
• Stalaktitas (gr. stalaktos (Σταλακτίτης), „lašantis“, angl. stalactite, ru. сталактит) – kabantis urvinis darinys, paprastai cilindro arba kūgio formos, susiformavęs nuo lašančio vandens, kuris prasisunkia per karbonantingas uolienas ir palieka ant stalaktito paviršiaus mažą ploną kalcito sluoksnelį. Taip pamažu stalaktitas „auga“. Ilgiausias žinomas stalaktitas yra 20 m ilgio Brazilijoje.

Prieš išvykstant iš Torotoro dar sustojom akimirkai susipažinti su „tinkus“ tradicija. Kečua kalba tinkus reikškia – kova (muštynės). Kraujas įpatingai svarbus elementas, nes tai kaip auka pachamama (motinai žemei). Kiekvienos muštynės baigiasi rankos paspaudimu ar net apsikabinimu, nes jei buvo kraujo tai visi labai laimingi. Tai čia šventės metu, legaliai, kaime. Tačiau tikrosios tinkus tradicijos iš neatmenamų laikų pagrindinis elementas – mirtis. Būtinai turi būti nors vienas mirusysis. Dabar dėl žmogaus teisų ir visų šitų dalykų tokios muštynės yra uždraustos, tačiau kaimiečiai susirenka atokesnėse vietovėse kur nėra policijos ir ten tukrai būna mirusių. Ir niekas nieko neskundžia, nes čia tradicija ir tai priima kaip auka ir padėka Motinai žemei... O jau atrodo, kad koridos tradicija Ispanijoj žiauri... Pasirodo būna ir blogiau.

Tinkus muštynės būna su tokiom kumštinėm pirštinėm iš kietos odos ir vielos. Vos vos telpa ant kumščio, nėra tokios didelės kaip bokse. O jų kepurės irgi iš kietos odos ir beveik atstoja šalmą. Tinkus muštynės yra kumščiais ir be jokių taisyklių.

Na o čia kaime, tai mušasi paprastai, be piršinių, be nieko. Paprastuoju legaliuoju būdu...





Šiam kartui tiek.
Iki!